Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Spėjant, kokia bus naujo JAV prezidento užsienio politika, dažnai labiausiai verta pažvelgti, kaip buvo jo pirmtako laikais. Vis dėlto savo atspaudą Amerikos užsienio politikoje palieka kiekvienas prezidentas. Donaldas Trumpas prezidentu tapo neturėdamas jokios valstybės valdymo ir užsienio politikos patirties, o jo rinkimų kampanijos retorika signalizavo apie reikšmingus JAV užsienio politikos, kurią jis apibūdino šūkiu „Pirmiausia – Amerika“, pokyčius. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip Trumpo užsienio politika atrodo prabėgus beveik trejiems metams ir kaip ji formuojama trijų lygių – interesų, strategijos ir taktikos – prasme. Samprotavimų esmė yra ta, kad nors Trumpo užsienio politika daug kur tęsia jo pirmtakų kryptį, esama žymių skirtumų, ypač jos vykdymo bei konflikto tarp jo ryškiai asmeniško stiliaus ir kontrolės, kurią jo atžvilgiu turi JAV užsienio politikos aparatas, prasme. Galiausiai gali būti, kad bet kokie ilgalaikiai JAV užsienio politikos pokyčiai po Trumpo bus labiau susiję su didesnėmis permainomis pasaulyje, kuriam JAV jau nebeturi įtakos.

„NATO yra pasenusi, nes ji buvo sukurta prieš daugelį metų“, – sakė Donaldas Trumpas 2017 m. sausio mėn. 2017 m. rugpjūčio mėn. jis teigė, kad JAV itin saugos Baltijos regioną. JAV nacionalinio saugumo strategijoje, paskelbtoje 2017 m. gruodžio mėn., Trumpo administracija teigė, kad laikysis „Vašingtono sutarties V straipsnio“. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti JAV saugumo politiką Trumpo prezidentavimo metu, ypatingą dėmesį skiriant kariniam saugumui ir NATO vaidmeniui jame, ir įvertinti jos reikšmę Baltijos šalims. Kokie yra pagrindiniai Trumpo karinio saugumo politikos principai? Koks NATO vaidmuo Trumpo administracijos saugumo politikoje? Ar administracijos politika dėl NATO yra darni? Ar Trumpo administracijos karinio saugumo politika pasikeitė, lyginant su tradicine JAV karinio saugumo politika? Ar Trumpo administracija ketina išlaikyti savo įsipareigojimą ginti Baltijos šalis? Ką Trumpo karinio saugumo politika reiškia Baltijos šalims? Remiantis originaliu tyrimu, straipsnyje aptariamos oficialios JAV pareigūnų (prezidento, valstybės sekretoriaus, gynybos sekretoriaus) pozicijos, išreikštos strateginiuose dokumentuose ir politiniame diskurse, taip pat analizuojamos iniciatyvos, kurių ėmėsi administracija, remiamasi sudarytais įvykių rinkiniais.

Nuo 2016 m. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo Trumpo administracija paskelbė keletą protekcionistinių priemonių: sustabdė arba peržiūrėjo JAV dalyvavimą laisvosios prekybos susitarimuose, apmokestino dalį importo, apribojo užsienio valstybių prieigą prie aukštųjų technologijų sektoriaus ir kt. Trumpo vykdoma tarptautinė ekonominė politika išprovokavo diskusijas JAV ir visame pasaulyje. Kritikai suskubo pareikšti, kad Trumpas veda JAV į tarptautinę izoliaciją, o tai gali išprovokuoti pasaulio ekonomikos nuosmukį. Prie Trumpo kritikų stovyklos prisijungė ir užsienio valstybės. Kinija pareiškė, kad priešinsis protekcionizmui ir kovos už laisvą prekybą, o ilgametėms JAV sąjungininkėms Prancūzijai, Vokietijai ir Didžiajai Britanijai teko pripažinti, kad transatlantinė bendruomenė išgyvena sudėtingus laikus. Šiame straipsnyje ieškoma atsakymų į du klausimus: kodėl JAV prezidento administracija vykdo protekcionistinę tarptautinę ekonominę politiką ir kaip ši politika veikia transatlantinius santykius bei Lietuvos tarptautinę padėtį.

Straipsnyje nagrinėjamos naujausios branduolinio atgrasymo ir strateginio stabilumo tyrimų tendencijos. Straipsnyje apžvelgiama strateginio stabilumo tyrimų raida, bandoma paaiškinti šiuolaikinio branduolinio atgrasymo ypatybes ir pokyčius. Šaltojo karo metu supervalstybės sukūrė tarptautinę praktiką ir nerašytas branduolinio atgrasymo taisykles. Politinė praktika susiformavo kartu su išsamiais branduolinio atgrasymo tyrimais, kurie buvo pagrįsti racionalaus pasirinkimo teorijomis ir žaidimų modeliavimu. Šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai bando iš naujo atrasti branduolinio atgrasymo tyrimus, pažvelgti ir įvertinti, kiek yra pakitusi strateginė aplinka ir strateginis stabilumas. Kai kurie mokslininkai iš naujo atranda Šaltojo karo tarptautinių santykių tyrimų modelius ir juos pritaiko šiandieniniam pasauliui, kiti ieško naujų analizės galimybių. Straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas pirmojo smūgio, krizės ir ginklavimosi varžybų stabilumo sąsajoms. Bandoma paaiškinti, kaip strateginės aplinkos pokyčiai gali padėti geriau suprasti šiuolaikinį branduolinį atgrasymą. Aptariama, ar ir kokiomis sąlygomis branduolinis paritetas, pirmojo smūgio stabilumas, ginklų kontrolės pusiausvyra gali užtikrinti strateginį stabilumą ir garantuoti ilgalaikį karinį balansą.

Nacionalizmas yra viena iš didžiųjų XIX ir XX amžių ideologijų, kurios nunykimas buvo plačiai ir užtikrintai teigiamas XX amžiaus pabaigoje. Tačiau „Brexitas“, Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu ir dešiniųjų partijų nuolatinis stiprėjimas Europoje paskatino diskusijas apie nacionalizmo vaidmenį XXI a. tarptautinėje sistemoje. Straipsnis atsako į klausimą, ar ši nacionalizmo reanimacija –ilgalaikė tendencija ar tik epizodas, pagrindžiantis jo silpnėjimo prognozes.

Straipsnyje atkuriama Putino Rusijos ir Europos kraštutinių dešiniųjų partijų aljanso raida nuo 2019 m. gegužės mėn. vykusių Europos Parlamento rinkimų. Jame trumpai apibendrinamas populistų iškilimas Europoje, išnagrinėjant už to slypinčias priežastis. Siekiant apibūdinti visus įmanomus Kremliaus ir Europos kraštutinių dešiniųjų interesų sąlyčio taškus, bendrais bruožais aprašyti tarp politinių veikėjų suformuoti ryšiai, pradedant „suverenios demokratijos“ koncepcija. Pagrindinis darbo tikslas – apibrėžti tris artimiausiu metu galimus makroscenarijus aljansui ir netiesiogiai – Europos Sąjungai, reziumuojant, kad, net jei populistinių partijų iškilimas būtų buvęs kažkaip suvaržytas, o aljansas –plačiai matomas, kraštutiniai dešinieji ir toliau būtų labai populiarūs visuomenėje. Be to, koks bebūtų trumpalaikis bei greitai pareinantis Putino ir populistų bendradarbiavimas, jis jau paklojo pamatus naudingesniam supratimui. Rusijos, kaip ekonominio ir politinio partnerio, svarba augs kartu su jai draugiškų politinių jėgų augimu, o jų abipusė simpatija gyvuos tol, kol bus abipusės naudos.

Iš Šaltojo karo laikotarpio paveldėta Europos saugumo architektūra apima keletą svarbiausių tarptautinių organizacijų – visų pirma NATO, ES ir ESBO, kurių narėmis yra dauguma Europos valstybių, – institucines taisykles bei daugybę neformalių valstybių elgesio ir statuso dėsningumų. 2019 m. numatomas Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES, kuri yra viena iš esminių institucinių Europos saugumo architektūros „ašių“, potencialiai darys įtaką ateičiai visos organizacijos, o dėl to – ir saugumui Senajame žemyne. Šiame straipsnyje, pasitelkiant politikos moksluose vis dar gana „egzotišką“ scenarijų konstravimo metodologiją, siekiama sudaryti alternatyvių Europos saugumo raidos scenarijų rinkinį. Įgyvendinant šį tikslą, tiriama keturių „varomųjų kintamųjų“ – 1) JAV įsitraukimo, 2) regioninio masto grėsmių, 3) Vokietijos (ir Prancūzijos) lyderystės skatinant europinę integraciją bei 4) Jungtinės Karalystės vyriausybės stabilumo – sąveika per artimiausius 7 metus. Įvairios šių kintamųjų kombinacijos leidžia išgryninti tris alternatyvias scenarijų siužetines linijas: 1) glaudesnė Europos saugumo ir gynybos sąjunga, 2) naujasis šaltasis karas bei 3) globalios „anglosferos“ atgimimas. Vis dėlto, kaip rodo scenarijų metodo taikymo praktika, vidutiniu laikotarpiu labiausiai tikėtina yra lygiagreti ir tik dalinė visų trijų scenarijų materializacija.

Šiame straipsnyje strateginiu požiūriu aptariama Baltijos šalių gynyba, pagrindinį dėmesį skiriant trims Rusijos agresijos prieš Baltijos šalis scenarijams: 1) užmaskuotai invazijai, kurią Vakarai pavadintų hibridiniu karu, 2) staigiai Rusijos karinių vienetų, jau esančių Baltijos regione arba aplink jį, invazijai ir 3) parengtai invazijai, kurią įvykdytų gausesnės Rusijos pajėgos, iš kitų Rusijos vietovių permestos į vietą, iš kurios Baltijos šalys joms lengvai pasiekiamos. Pagrindinis dėl kiekvieno scenarijaus kylantis klausimas: ar susiklosčius šiam konkrečiam scenarijui Rusija turėtų įgyvendinamą strategiją, ar jis galėtų tapti įtikinama Rusijos sėkmės teorija? Kiekvienas scenarijus analizuojamas karinės praktikos arba taktikos požiūriu, tuomet politikos požiūriu, o vėliau jie kartu aptariami strateginiu požiūriu. Straipsnyje teigiama, kad nei užmaskuota invazija, nei staigi invazija negali tapti tikroviškomis Rusijos sėkmės teorijomis, o parengta invazija iš tiesų gali būti laikoma įtikinama pergalės teorija.

Šio straipsnio tikslas – analizuojant Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo viešąją retoriką 2008–2017 metais atskleisti Baltijos šalių saugumizavimo temas, intensyvumą ir priežastis. Dabartiniai dvišaliai Rusijos ir Baltijos valstybių santykiai yra priešiški – dažnai naudojama abipusė kritika, girdima agresyvi retorika iš Rusijos pusės, o Baltijos šalių vykdoma saugumo politika Rusijoje dažnai vertinama kaip grėsmė jos nacionaliniam saugumui. Šio tyrimo rezultatai leidžia identifikuoti viešai deklaruojamus Rusijos interesus ir jų pokytį Baltijos šalių atžvilgiu ir įvertinti Baltijos šalių svarbą bendroje Rusijos užsienio ir saugumo politikoje. Šiam moksliniam tyrimui teorinį pagrindą suteikia konstruktyvizmo teorija. Remdamasis šia teorija autorius parengė Baltijos šalių saugumizavimo tyrimo modelį, kuris padeda atskleisti, kokiame kontekste Baltijos šalys yra minimos dažniausiai, ir įvertinama, kokių tikslų yra siekiama saugumizuojant Baltijos šalis.

Šiame straipsnyje nagrinėjama Rusijos ir Baltarusijos karinio bendradarbiavimo dinamika, kai Rusijos agresija Ukrainoje pademonstravo prezidento Vladimiro Putino siekį visomis įmanomomis priemonėmis užsitikrinti savo interesų zonos kontrolę artimiausioje posovietinėje erdvėje. Galime kalbėti apie karinio bendradarbiavimo patvarumo gilinimo laikotarpį, kuriame Rusija demonstruoja principinę nuostatą išplėsti karinių pajėgumų panaudojimo galimybes pasiremiant Baltarusijos karinėmis pajėgomis, karine infrastruktūra bei teritorija, kaip placdarmu galimiems potencialiems kariniams veiksmams. Todėl siekiama išsiaiškinti abiejų valstybių karinę integraciją lemiančius pagrindinius veiksnius: aptarti karinę politiką reglamentuojančiuose dokumentuose užfiksuotas karinio bendradarbiavimo kūrimo kryptis ir uždavinius, aptarti ir įvertinti karinių pajėgų sąveikos didinimo praktinius atvejus (strateginės karinės pratybos), atskleisti karinio-techninio bendradarbiavimo pasiekimus ir problemas, galimas vystymosi perspektyvas.