Rusijos užsienio politika po Rugsėjo 11-osios
Volume 1, Issue 1 (2003), pp. 157–169
Pub. online: 1 December 2003
Type: Article
Open Access
Open Access
Published
1 December 2003
1 December 2003
Abstract
Straipsnyje nagrinėjama Rusijos užsienio politikos vienerių metų atkarpa - nuo 2001 m. rugsėjo iki 2002 m. spalio. Žinia, kad teroristų smūgiai į Niujorko Prekybos centro dvynius ženklino posūkį Prezidento Vladimiro Putino vadovaujamoje Rusijos užsienio politikoje - nuo konfrontavimo su JAV bei euroatlantinėmis struktūromis link bendradarbiavimo su minėtais varžovais. To posūkio pagrindu tapo Rusijos objektyvus nepajėgumas konfrontuoti su Vakarais. Kita vertus, Rusijoje apskritai nepopuliariam suartėjimo su Vakarais ir ypač su JAV kursui pasitarnavo Putino aukšti reitingai šalies viduje; pasitarnavo jo, kaip Rusijos valstybės stiprintojo, įvaizdis, susikurtas, beje, brutaliai slopinant Čečenijos separatizmą bei autoritariškai koncentruojant valdžią.
Straipsnyje parodoma, kaip per tiriamąjį laikotarpį svyravo Putino politikos akcentai: nuo JAV ir Rusijos bendradarbiavimo sutriuškinant Afganistano talibus, nuo START-3 sutarties pasirašymo bei NATO ir Rusijos Tarybos įkūrimo prie atnaujinto flirto su Pekinu bei Pchenjanu, šantažo raketomis „Satana“. Atskleista, kaip Putino diplomatija susiejo bręstančią Irako krizę su čečėnų kovotojų Gruzijos Pankisio tarpeklyje byla, kaip už provakarietišką kursą buvo išgautas tranzitas per Lietuvą į/iš Kaliningrado srities.
Daroma išvada, kad Putinas tik modifikuoja ankstesnę Rusijos (Jevgenijaus Primakovo) vestą vadinamo daugiapolio pasaulio strategiją. Putino politikos akcentai dedami ne tiek į tiesmūkišką JAV galios blokavimą, kiek į diplomatinį žaidimą didžiųjų galių koncerte, kur, beje, Putinas atsiskleidė kaip gana neblogas lošėjas. Demokratija Rusijos viduje netampa prioritetu, todėl ir Putino užsienio politika kol kas veda ne tiek į struktūrinį integravimąsi su Vakarais, kiek į specifinį Rusijos ir Vakarų struktūrų persidengimą: viena vertus, Euraatlantinės karinės struktūros įžengia į buvusios SSRS erdvę - į Baltijos valstybes, taip pat į Užkaukazę bei Vidurinę Aziją, kita vertus, Rusijos energetinis kapitalas skverbiasi į Vidurio Rytų Europą bei Balkanus, Rusija išsaugo arba net plečia savo įtaką Vidurio Azijoje, Tolimuose Rytuose.