NATO valstybių vadovų susitikime Lietuva kartu su grupe Vidurio ir Rytų Europos šalių buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės šiame Aljanse. Be abejonės, tai mūsų visų ilgo darbo įvertinimas - galime džiaugtis ir didžiuotis tuo, ką pasiekėme, tačiau taip pat turime suvokti, kad po Prahos turėsime padaryti dar daugiau. Iki Prahos susitikimo buvome patikima partnere, po jo - turėsime tapti dar ir patikima sąjungininke. Būsime vertinami naudojant kitokius matus pasiektai pažangai įvertinti.
Ne kartą sakiau ir ateityje sakysiu, kad po pakvietimo mūsų visų laukia sunkus darbas. Nors pakvietimas žymi sunkaus ir daug pastangų pareikalavusio etapo pabaigą, su juo prasidėjo kitas etapas - išties daug sudėtingesnis, tačiau, be abejo, įdomesnis ir reikalaujantis daug atsakomybės. Neabejoju, jog esame gerai pasiruošę prisiimti visus su naryste NATO susijusius įsipareigojimus.
Mūsų užduotis - tapti gera sąjungininke - tampa dar sudėtingesnė dėl to, kad NATO transformuojasi, ir ši transformacija keičia šalies saugumo sistemą bei kelia naujus reikalavimus karinėms pajėgoms. Prahos susitikime visi svarstyti klausimai suskirstyti į tris pagrindines grupes: nauji nariai, nauji santykiai su partneriais ir nauji pajėgumai. Visi trys aspektai stipriai atsiliepia ir Lietuvos vykdomai politikai.
Naujų valstybių priėmimas į šią organizaciją prisidės prie NATO vaidmens pasaulyje stiprinimo. Į NATO Lietuva ir kitos pakviestos šalys ateina su realiu ekonominiu, socialiniu ir gynybiniu potencialu, nauju mąstymu ir idėjomis apie tam tikrus Europos gynybos ir saugumo politikos aspektus, kuriuos žada ginti būdamos tiek NATO, tiek ES narėmis.
Pakvietimas į NATO nėra integracijos į Aljansą proceso pabaiga - saugumo stiprinimas yra nuolatinis procesas, o ne baigtinis aktas. Vertinant Lietuvos kaip NATO narės gynybos politikos perspektyvas, visų pirma reikia atsižvelgti į tarptautinę saugumo aplinką po šio plėtros etapo. Narystė NATO - tai ne tik teigiamas mūsų reformų įvertinimas, bet ir postūmis toliau keisti gynybos sistemą pritaikant ją prie geopolitinės padėties realijų.
Be abejonės, narystė NATO neišvengiamai paveiks Lietuvos santykius tiek su kitomis NATO narėmis, tiek ir su ES bei NVS valstybėmis, tuo pat metu suteikdama stabilumo ir pasitikėjimo besikeičiančiame pasaulyje. Pagrindinis dėmesys pasaulyje šiuo metu yra nukreiptas į naujo pobūdžio grėsmes, tokias kaip terorizmas, masinio naikinimo ginklų platinimas, nekontroliuojama migracija ir kt. Šios naujo pobūdžio grėsmės reikalauja ir naujo požiūrio į jas bei naujų pajėgumų kovai su jomis. NATO transformuojasi ir tampa kitokia organizacija nei buvo anksčiau - su naujomis misijomis ir naujais bendradarbiavimo modeliais.
Iškilus naujoms grėsmėms, saugumas tapo dar labiau susijęs su bendradarbiavimo plėtojimu, pasitikėjimu ir dialogu. Todėl ir toliau turime vadovautis atviru ir skaidriu požiūriu j saugumo ir gynybos bendradarbiavimą tiek Baltijos regione, tiek su kitais regionais. Baltijos regiono stabilumas ir saugumas neturi prasmės, jei tai neprisideda prie saugumo platesne prasme - Europos, euroatlantinio ir globalaus - stiprinimo.
Akivaizdu, kad Lietuva kaip nedidelė valstybė, turinti ribotus ekonominius ir demografinius išteklius, viena negali jgyvendinti savo užsienio ir saugumo politikos globaliu mastu. Be to, tai nereiškia, kad Lietuva neturėtų ar negalėtų siekti regioninės valstybės vaidmens. Tam reikia dviejų pagrindinių sąlygų: pirma, racionalios ir pragmatiškos užsienio ir saugumo politikos, kiek jmanoma efektyviau išnaudojant turimus valstybės ir visuomenės resursus nacionaliniams interesams jgyvendinti; antra, palankios Lietuvai tarptautinio saugumo aplinkos ir atitinkamos Lietuvos adaptacijos prie nuolat besikeičiančių sąlygų.
Ilgalaikėje valstybės raidos strategijoje užsibrėžtas ambicingas tikslas - tapti regiono lydere. Tai savo ruožtu reiškia didesnj aktyvumą stiprinant Europos saugumą ir stabilumą.