Mūsų žinynas: karo mokslo, karinio rengimo ir ugdymo žurnalas

1919–1940 m. Lietuvos kariuomenė daugiausia buvo komplektuojama iš šauktinių ir tai lėmė, kad reikšminga visuomenės dalis turėjo atlikti arba buvo atlikusi karo tarnybą. Iš viso tarpukariu Lietuvos kariuomenėje tarnavo apie 280 tūkst. vyrų. Tai – ženklus skaičius, turint omenyje, kad šalyje gyveno 2–2,5 mln. gyventojų ir beveik penktadalis jų buvo tautinių mažumų atstovai, kurie irgi tarnavo Lietuvos kariuomenės gretose. Be to, 1923–1939 m. Lietuvos sudėtyje buvo autonominis Klaipėdos kraštas, kurio buvo kitokia praeitis, kultūrinė ir religinė savastis. Šio regiono tautinė sudėtis gerokai skyrėsi nuo kitų Lietuvos regionų sudėties. Klaipėdos krašte dominavo vokiečių tautybės ir kultūros atstovai. Tautiniai skirtumai modernaus nacionalizmo epochoje Lietuvos valstybėje ir jos kariuomenėje kėlė įtampų.

Straipsnyje aptariamas Lietuvos šaulių sąjungos ir septynių buvusių karių organizacijų bendradarbiavimas 1923–1940 m. Analizuojami organizacijų įstatai, atkreipiant dėmesį į jų veiklos tikslus, kurių lyginimas leido nustatyti, kas jas siejo ir skyrė. Nagrinėjama, kokiose srityse ir kaip kiekviena buvusių karių organizacija bendradarbiavo su Lietuvos šaulių sąjunga. Išskirtinis dėmesys skiriamas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai, nes kūrėjus savanorius ir šaulius siejo Nepriklausomybės kovų patirtis ir šaulių kiekis organizacijoje, lėmę aktyvesnį bendradarbiavimą. Atskleidžiamas Lietuvos šaulių sąjungos laikraščio „Trimitas“ indėlis pristatant organizacijas visuomenei ir skatinant bendradarbiavimą, nes tik Žydų karių sąjunga turėjo laikraštį „Apžvalga“, o kitos buvusių karių organizacijos periodinių leidinių neturėjo, tik leisdavo metinius arba proginius žurnalus. Visas organizacijas siejo noras puoselėti valstybingumą ir pasiryžimas prireikus ginti savo valstybę.