Šiuolaikinės visuomenės ugdymo veiksniai

Svarbias praeities asmenybes ar įvykius įamžinančių pavadinimų suteikimas kariuomenės vienetams yra istorinės atminties puoselėjimo dalis. Tai, kiek viena ar kita praeities epocha aktualizuojama mūsų dienomis, padeda suvokti istorinės atminties tyrimai, „atminties vietų“ analizė. Be abejo, „atminties vietų“ identifikavimas, klasifikavimas, jų tarpusavio santykio nustatymas gali būti labai įvairus, dažniausiai nulemtas subjektyvaus tyrėjo požiūrio, jo pasirinktos tyrimo krypties.

Šio tyrimo objektas – istorinė atmintis moderniojoje Lietuvos kariuomenėje. Tyrimo tikslas – įvertinti kariuomenės vienetų pavadinimų, kaip „atminties vietų“, reikšmę šiuolaikinėje Lietuvos kariuomenėje. Tyrimo uždaviniai – išsiaiškinti vardų suteikimo kariuomenės daliniams ištakas, palyginti situaciją 1918–1940 m. ir dabartinėje Lietuvos kariuomenėje, įvertinti istorinių tradicijų tęstinumo ir naujų tradicijų kūrimo ypatumus, palyginti vardų teikimo kariuomenės vienetams Lietuvoje ir kitose šalyse ypatumus.

Daugelis Lietuvos kariuomenės vienetų (nuo bataliono ir aukštesni, retai – kuopos) yra pavadinti Lietuvos istorinių asmenybių vardais, kitiems suteikti praeities kariuomenės (taip pat ir partizaninio judėjimo) vienetų ir junginių (pulkų, partizanų rinktinių), pajėgų rūšių (dragūnų, husarų, ulonų), rečiau – mūšių ir pan. pavadinimai. Pagarbos praeičiai tradiciją, besireiškiančią per istoriškai akcentuotus dalinių ir junginių pavadinimus, šiuolaikinė Lietuvos kariuomenė perėmė iš 1918–1940 m. Lietuvos kariuomenės ir antisovietinės rezistencijos kovotojų.

Tarpukario Lietuvos kariuomenės pulkams daugiausia buvo suteikti istorinių asmenybių, gyvenusių XIII–XV a., vardai. XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą reprezentavo tik Jonušo Radvilos asmenybė ir istorinių kavalerijos rūšių (husarų, ulonų, dragūnų) pavadinimai. Tokią disproporciją lėmė to meto politinės aplinkybės, ankstyvojo LDK istorijos laikotarpio sureikšminimas ir ne visada objektyvus vėlyvojo LDK periodo, Abiejų Tautų Respublikos laikotarpio, primiršimas.

Dabartinėje Lietuvos kariuomenėje per karinių vienetų pavadinimus labiausiai reflektuojami du Lietuvos istorijos periodai: XIII–XV a. ir 1944–1953 m. antisovietinis partizaninis judėjimas. Taip pat gana daug dėmesio skiriama 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos, Nepriklausomybės kovų istorijai. Vėlyvasis LDK istorijos periodas reflektuojamas gana menkai, o XVIII a. pabaigos–XIX a. sukilimai beveik visiškai neatsispindi kariuomenės vienetų pavadinimuose. Išskirtinis, analogų kitų šalių kariniuose laivynuose praktiškai neturintis, yra sprendimas vadinti Lietuvos karinių jūrų pajėgų laivus senųjų baltų genčių ir istorinių Lietuvos regionų vardais.

Istorinių asmenybių vardų, svarbiausių mūšių ar karinių operacijų pavadinimų suteikimas nėra tik Vidurio ir Rytų Europai būdinga ar juo labiau „sovietinė“ tradicija. Toks ar panašus, kaip Lietuvoje, kariuomenės dalinių pavadinimų formavimo principas būdingas įvairioms Europos šalims. Ypač artimi modeliai naudojami Lenkijoje, Rumunijoje ir Ispanijoje.

Vardų suteikimas kariuomenės vienetams ir konkretiems karinėse teritorijose esantiems objektams padeda ugdyti karių ir plačiosios visuomenės istorinę atmintį, patriotizmą, pabrėžia ilgaamžes Lietuvos karybos istorijos tradicijas ir jų tęstinumą. Tai svarbi ir neabejotinai saugotina Lietuvos kariuomenės tradicija.