Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Gimtoji kalba – neatskiriama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Ji yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė, be kurios negali būti visuomenės pažangos. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti, tačiau nėra buvę laikų, kad visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra neįkainojamas žmonių turtas, kurio negalima nepaisyti. Straipnyje aprašomi iššūkiai lietuvių kalbai globalizacijos sąlygomis, lietuvių kalbos prestižo samprata ir jo kėlimo priemonės šiuolaikiniame kontekste. Remiantis empirinio tyrimo duomenimis lyginamas X kolegijos dėstytojų ir studentų požiūris į lietuvių kalbos prestižą.

Straipsnyje aptariamas profesinės leksikos variantiškumas studentų kalboje. Skirtinguose kalbininkų darbuose variantiškumas traktuojamas įvairiai, kartais variantiškumas lyginamas su konkurencija. Tai rodo, kad nėra visuotinai priimtinos jų sampratos. Straipsnyje analizuojami variantiškumo ir konkurencijos reiškiniai, apibrėžtas varianto ir konkurento santykis bei jų vartojimo tendencijos studentų profesinėje kalboje.

Straipsnyje aptariamos naujausio lietuvių kalbos leksikos sluoksnio – naujažodžių – rūšys ir jų vartosenos polinkiai studentų kalboje. Studentų kalbos tyrimas rodo, kad jie gausiai vartoja įvairių svetimų kalbų žodžių, tačiau kartais suranda šiems svetimžodžiams lietuviškų atitikmenų ir pakaitų. Norėdami suteikti kalbai ekspresyvumo, studentai dažnai vartoja tam tikslui sukurtus naujadarus. Dėl naujųjų skolinių ir naujųjų vedinių, naujų reikšmių žodžių vartojimo nyksta riba tarp jaunimo rašytinės ir šnekamosios kalbos. Rašytinėje kalboje paprastai imituojama kasdienė vartosena, kurioje gausu įvairių svetimybių. Galima teigti, jog yra ryškus nenorminės kalbos poveikis bendrinei kalbai.

Informacinių ir komunikacinių technologijų sukelti globalizacijos procesai meta iššūkius visoms politinio, ekonominio bei socialinio tautų gyvenimo sritims. Globalizacijos metu nyksta fizinės, ekonominės, finansinės, teisinės bei kalbinės kliūtys: vis labiau mokomasi užsienio kalbų, įsigali kelios pagrindinės kalbos, kurių mokėjimas leidžia sėkmingai veikti visame pasaulyje. Tai būdinga ir Lietuvai, Europos Sąjungos narei. Straipsnyje, remiantis Dabartinės lietuvių kalbos žodyno (DLKŽ, 2011) duomenimis bei viešąja vartosena, aprašomi keli lietuviški būdvardžiai, kurie dabartinėje viešojoje vartosenoje, be savo įprastinių reikšmių, vartojami ir naujomis reikšmėmis, tikėtina, susiformavusiomis dėl anglų kalbos įtakos, analizuojama, ar semantiškai pagrįsti tam tikri šių būdvardžių vartojimo atvejai, aiškinamasi, koks šių atvejų santykis su kalbos normos reikalavimais, taip pat pristatomi šių būdvardžių vartojimo polinkių studentų kalboje tyrimo rezultatai, pateikiamos išvados bei rekomendacijos, siekiant ugdyti taisyklingus studentų specialybės kalbos įgūdžius.