Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Azerbaidžanas, stipriausia Pietų Kaukazo valstybė, tuo pat metu yra ir viena pažeidžiamiausių regione. Viena vertus, šalis jau daugiau nei du dešimtmečius susiduria su teritorinio vientisumo problema dėl „įšaldyto“ konflikto su Armėnija dėl Kalnų Karabacho regiono. Kita vertus, pastaruoju metu Azerbaidžanas tampa svarbia grandimi Europos energetikos politikoje. Jei Azerbaidžanas pradėtų karą dėl Kalnų Karabacho, pastarąjį dešimtmetį vykdyta ambicinga energetikos politika siekiant tapti reikšmingu naftos ir dujų tiekimo iš Rytų į Vakarus centru, būtų pasmerkta nesėkmei. Visgi tuo pat metu nesureguliuotas dalies šalies teritorijos kontrolės klausimas yra didžiausia kliūtis darniam šalies vystymuisi ir tarptautiniam bendradarbiavimui. Taigi šiuo metu Azerbaidžanas susiduria su dilema – imtis „griežtojo“ saugumo priemonių ir atkurti teritorinį vientisumą, apie ką nuolat užsimena aukščiausi šalies politikai, ar visas pastangas skirti į Europą orientuotos energetikos politikos plėtrai, teigiamai veikiančiai tarptautinį šalies prestižą. Dar daugiau, kyla klausimas, ar egzistuoja „vidurio kelias“, leidžiantis Azerbaidžanui pasiekti abu aukščiau įvardytus tikslus. Straipsnyje, remiantis struktūrinės ir santykinės galios koncepcijomis, nagrinėjami Azerbaidžano saugumo balanso veiksniai ir pateikiami siūlymai dėl šalies saugumo padėties stabilizavimo.

Azerbaijan, the strongest state of the South Caucasus, at the same time is one of the most vulnerable countries in the region. On the one hand, the country has faced the problem of territorial integrity for more than two decades already because of frozen conflict with Armenia over Nagorno Karabakh. On the other hand, Azerbaijan’s importance in European energy policy is constantly growing. If Azerbaijan would start a war with Armenia in order to restore its control over Nagorno Karabakh, the ambitious energy policy aiming to turn Azerbaijan into important oil and gas transportation link between East and West that has been developed for a decade, would end without a success. Thus at the same time the problem that Azerbaijan does not control part of its territory is a major obstacle for sustainable development of the country and for Azerbaijan’s international cooperation. In this context, Azerbaijan faces a dilemma – to take up measures of hard security for restoring its territorial integrity, what has been frequently stated by high politicians, or to rely on the measures of soft security, focusing on the development of EU-orientated energy policy that has a positive impact on Azerbaijan‘s internationals prestige. Moreover, maybe a „third way“, enabling Azerbaijan to reach both abovementioned goals at the same time, exists? In this research paper, using the conceptions of relational and structural powers, the factors of Azerbaijan‘s security balance are analysed and suggestions on the stabilisation of the country‘s security situation are provided.

Just after declaring its independence in 1991, Moldova encountered several challenges to its national security, the most serious of which were the conflict with the breakaway Transnistria1 region and the deployment of Russia's armed forces in the territory of Moldova. Under these circumstances Moldova chose permanent neutrality as a security strategy, ignoring the fact that country didn't meet even minimal requirements for a neutral country. The strategy of neutrality, adopted precipitately, has not added to the minimization of threats to Moldova's national security. Moreover, neutrality has been an obstacle for the state to choose a more suitable and well-balanced security strategy. In addition, declared permanent neutrality could even appear as an obstacle for Moldova in the way towards its strategic goal - EU membership. In this article the peculiarities of Moldova's neutrality and the key problems of state's security strategy are discussed. The factors of Moldova's neutrality, looking from the perspectives of several different approaches of international relations, and Moldova's security dilemmas after the Russian-Georgian war, are analyzed.

1991 m. nepriklausomybę paskelbusi Moldova netruko susidurti su rimtomis grėsmėmis nacionaliniam saugumui, iš kurių viena stipriausių – konfliktas su separatistiniu Padniestrės regionu ir Rusijos karinių pajėgų dislokavimas šalies teritorijoje. Tuomet Moldova pasirinko nuolatinio neutraliteto saugumo strategiją, nepaisydama to, kad šalis neatitiko net minimalių neutraliteto sąlygų. Skubotai pasirinkta neutraliteto strategija ne tik neprisideda prie grėsmių Moldovos saugumui sumažinimo, bet ir kelia kliūčių šaliai pereiti prie labiau jos poreikius atitinkančios saugumo strategijos. Dar daugiau, deklaruotas nuolatinis neutralitetas gali tapti kliūtimi Moldovai siekti strateginio tikslo – integracijos į ES. Straipsnyje aptariami Moldovos neutraliteto ypatumai ir pagrindinės šios saugumo strategijos problemos. Taip pat analizuojami Moldovos neutraliteto veiksniai, žvelgiant iš skirtingų teorinių perspektyvų, bei apžvelgiamos Moldovos saugumo dilemos po Rusijos – Gruzijos karo.

Gruzijos saugumo užtikrinimo alternatyvos pastaraisiais metais susiaurėjo iki labai aiškaus tikslo – tapti NATO aljanso nare. Toks pasirinkimas logiškas mažai valstybei. Vis dėlto saugumo strategija, kuri paremta aljanso su stipresne valstybe siekiu, gali kelti ir tam tikrų problemų. Gruzijos atveju saugumo užtikrinimo dilemos yra dar sudėtingesnės. Neišspręstos separatistinių konfliktų problemos ilgą laiką trukdė Gruzijai tapti patikima NATO kandidate. Kuo labiau Gruzija siekė narystės NATO, tuo labiau tam priešinosi Rusija. Įtampos kulminacija tapo 2008 m. rugpjūčio karas tarp Gruzijos ir Rusijos. Karo rezultatai tarsi leido Gruzijai išspręsti vidines dilemas, tačiau anaiptol nesuteikė garantijų dėl narystės NATO. Straipsnyje analizuojama, ar narystės NATO siekis Gruzijai tikrai gali garantuoti saugumą. Taip pat aptariamos pagrindinės kliūtys, trukdančios realizuoti Gruzijos saugumo strategiją, ir esminės dilemos, su kuriomis susiduria NATO, svarstydamas Gruzijos narystės perspektyvas.

Georgia's security alternatives in recent years have narrowed to a very concrete goal - NATO membership. This kind of choice seems to be logical for a small state. Nevertheless, security strategy, based on the key goal of alliance with stronger partner, may cause several problems. In the case of Georgia, security dilemmas are even more complicated. Unresolved problems with separatist regions were permanent key obstacles for Georgia to become reliable NATO candidate. The more Georgia was streaming towards NATO, the more relations with Russia deteriorated. The flashpoint of growing tension was the blitzkrieg of August 2008 between Georgia and Russia. Nevertheless the results of war may seem to provide the possibility for Georgia to resolve internal problems: however they failed to provide any guarantees for NATO membership. In this research paper the question - whether striving for NATO membership could guarantee Georgia's security - is analyzed. Also, the main obstacles for the realization of Georgia's security strategy and key dilemmas for NATO, in dealing with Georgia's case, are discussed.