Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Straipsnio tikslas – aptarti ir įvertinti Lietuvos pirmininkavimo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) reikšmę, išsikeltus bei pasiektus tikslus ir politinius pirmininkavimo rezultatus Lietuvos nacionaliniams interesams, užsienio bei saugumo politikai. Straipsnyje keliami klausimai, kokiais motyvais vadovaudamosi valstybės siekia pirmininkauti ESBO, kaip formuluoja savo pirmininkavimo darbotvarkes ir kokius tenka prisiimti įpareigojimus ESBO pirmininkaujančioms šalims. Teigiama, kad Lietuvos pirmininkavimo ESBO motyvacija evoliucionavo nuo ryškių nacionalinių interesų gynimo pastangų (politinių tikslų) iki formalių ESBO funkcijų užtikrinimo įsipareigojimų (funkciniai/technokratiniai tikslai). Tyrime konstatuojama, kad nepaisant didelio aktyvumo ir diplomatinių pastangų, galutinis Lietuvos pirmininkavimo rezultatas buvo kiek nuviliantis – tik dalis prioritetiniais uždaviniais laikytų pasiūlymų galiausiai buvo priimti ESBO Ministrų Taryboje.

The goal of this article is to discuss and evaluate the importance of Lithuania’s OSCE Chairmanship in 2011, the achieving of political objectives and the results of the Chairmanship for Lithuanian national interests, foreign and security policy. The article raises questions about what motivates national states to seek a chairmanship of the OSCE, how agendas of the Chairmanship are formulated, and what obligations have to be assumed in chairing the OSCE. The article argues that Lithuania’s motivation for the OSCE Chairmanship has evolved from early efforts to enhance national interests (based on political objectives) to the obligation to be efficient in fulfilling the formal functions of the OSCE ( the functional/technocratic goals). The research found that despite the high activity and diplomatic efforts, the final result of Lithuania’s Chairmanship was disappointing to some extent - only part of Lithuania’s proposals with a priority mark were eventually adopted by the OSCE Ministerial Council in Vilnius.

Gruzijos saugumo užtikrinimo alternatyvos pastaraisiais metais susiaurėjo iki labai aiškaus tikslo – tapti NATO aljanso nare. Toks pasirinkimas logiškas mažai valstybei. Vis dėlto saugumo strategija, kuri paremta aljanso su stipresne valstybe siekiu, gali kelti ir tam tikrų problemų. Gruzijos atveju saugumo užtikrinimo dilemos yra dar sudėtingesnės. Neišspręstos separatistinių konfliktų problemos ilgą laiką trukdė Gruzijai tapti patikima NATO kandidate. Kuo labiau Gruzija siekė narystės NATO, tuo labiau tam priešinosi Rusija. Įtampos kulminacija tapo 2008 m. rugpjūčio karas tarp Gruzijos ir Rusijos. Karo rezultatai tarsi leido Gruzijai išspręsti vidines dilemas, tačiau anaiptol nesuteikė garantijų dėl narystės NATO. Straipsnyje analizuojama, ar narystės NATO siekis Gruzijai tikrai gali garantuoti saugumą. Taip pat aptariamos pagrindinės kliūtys, trukdančios realizuoti Gruzijos saugumo strategiją, ir esminės dilemos, su kuriomis susiduria NATO, svarstydamas Gruzijos narystės perspektyvas.

Georgia's security alternatives in recent years have narrowed to a very concrete goal - NATO membership. This kind of choice seems to be logical for a small state. Nevertheless, security strategy, based on the key goal of alliance with stronger partner, may cause several problems. In the case of Georgia, security dilemmas are even more complicated. Unresolved problems with separatist regions were permanent key obstacles for Georgia to become reliable NATO candidate. The more Georgia was streaming towards NATO, the more relations with Russia deteriorated. The flashpoint of growing tension was the blitzkrieg of August 2008 between Georgia and Russia. Nevertheless the results of war may seem to provide the possibility for Georgia to resolve internal problems: however they failed to provide any guarantees for NATO membership. In this research paper the question - whether striving for NATO membership could guarantee Georgia's security - is analyzed. Also, the main obstacles for the realization of Georgia's security strategy and key dilemmas for NATO, in dealing with Georgia's case, are discussed.

Straipsnyje teigiama, kad Lietuvai nusprendus tapti aktyvia regiono valstybe ir mažinti galimą Rusijos grėsmę, būtina turėti strateginį partnerį regiono mastu. Autoriai kelia prielaidą, kad racionaliausia strateginės partnerystės kryptis būtų potencialus Lietuvos ir Lenkijos aljansas. Bandant pagrįsti šią prielaidą straipsnyje analizuojami Lietuvos ir Lenkijos geopolitiniai interesai, jų suderinamumas (koherentiškumas), apžvelgiamos sąlygos, galinčios sustiprinti strateginės partnerystės plėtrą, ir pateikiami svarbiausi tolimesnio Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo scenarijai. Daroma išvada, kad Lietuvos strateginė partnerystė su Lenkija būtų racionalus tolimesnės Lietuvos užsienio politikos tikslas. Vis dėlto sąlygiškai menkas Lietuvos svoris Europos geopolitiniame žaidime kelia problemų, atkreipiant net ir Lenkijos dėmesį į save, kaip reikšmingą strateginį partnerį.

It is essential for the state to have a strategic partner at the regional level. This is justified by the fact that Lithuania decided to turn into an active regional country while reducing the possible threat from Russia. The potential alliance of Lithuania and Poland should be the most rational direction of the strategic partnership. In attempting to justify this assumption the geopolitical interests of Lithuania and Poland, its coherence and compatibility, are examined. Conditions strengthening the development of the strategic partnership are reviewed. The most plausible scenarios of further co-operation between Lithuania and Poland are also presented.