Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Straipsnyje analizuojami politinių partijų veiklos ir vidinio saugumo dermės stokos Lietuvoje aspektai. Lietuvos partijų veikla tyrinėjama vadovaujantis nuostata, kad partijų valdžios geismas yra didesnis, nei jų pasirengimas organizuoti efektyvų politinį valdymą. Kovai dėl valdžios tapus savitiksliu, partijos neskiria reikiamo dėmesio savo politinio valdymo rezultatų numatymui, žada dideles ir greitas permainas, pradeda neparengtas reformas. Neadekvatūs politinės valdžios siekiai būdingi neatsakingoms partijoms. Visuomenė pradeda nesuprasti partijų atsakomybės standartų, o netesėti partijų pažadai asocijuojasi su melu. Straipsnyje pažymima, kad be efektyvaus politinio valdymo negalimas vidinis saugumas. Vidiniam saugumui grėsmę kelia valdančiųjų partijų vykdomos politikos nelaukti rezultatai, kurių padariniai kelia socialines įtampas. Drauge kyla visuomenės nepasitenkinimas veikiančia demokratija. Partijų ir jų elito primesto politinio režimo delegitimacija Lietuvos demokratizacijai nesuteikia vidinio patikimumo. Lietuva išlieka silpna ir iš vidaus nesaugia demokratija.

This article analyzes aspects of the activity of political parties as well as the lack of internal security harmony in Lithuania. The activity of Lithuanian parties is researched pursuant to the standpoint that the desire of the parties for power is greater than their readiness to organize effective political governing. With the fight for power having become an aim in itself, the parties do not pay the required attention to the prediction of the results of their political governing, promise extensive and rapid changes and begin unprepared reforms. Inadequate ambitions of political power are typical of irresponsible parties. Society fails to understand the responsibility standards of the parties, whereas broken promises of the parties are associated with lies. The article emphasizes that internal security is impossible without effective political governing. Unexpected results of the policy(s) conducted by the parties in power threaten internal security and their consequences build up social tensions. Simultaneously, the discontent of society with the present democracy grows. The de-legitimation of the political regime, dominated by the parties and party elites, does not grant internal credibility to the democratization of Lithuania. Lithuania remains a weak and internally insecure democracy.

Straipsnyje akcentuojama, kad aukštasis mokslas1 tampa nacionalinio saugumo veiksniu sukurdamas sąlygas visuomenės ir valstybės plėtrai; labiausiai išplėtojusios aukštąjį mokslą šalys klesti ir yra saugios. Atskirai pabrėžiamas viduriniosios klasės – svarbiausio nacionalinio saugumo agento – ryšys su aukštuoju mokslu ir pastarojo viešosios gėrybės statusas. Pagrindinė problema yra tai, kad būtent aukštojo mokslo plėtojimo disproporcijos lemia didėjantį atotrūkį tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Atsilikimas yra nacionalinio saugumo praradimo faktas. Kritiškai vertinama nuosekliai neparengta aukštojo mokslo reforma, kuri iš projektuotos strateginio proveržio priemonės tapo išsikapanojimo procesu. Tokios situacijos priežastys susijusios ne tik su nedidelės ir nestiprios valstybės nacionalinių interesų neapibrėžtumo aplinkoje besiformuojančia europine mokslo ir studijų erdve, taip pat globalizacijos sukeliamu netikrumu, bet ir su atitinkamų kompetencijų stoka, ekspertų nuomonės ignoravimu, taip pat trumpalaikiais partiniais interesais. Apibendrinant teigiama, kad prieštaringi ir neadekvatūs nacionalinio saugumo reikmėms politiniai sprendimai mokslo ir studijų srityje ne tik yra žalingi pačiam aukštajam mokslui, bet ir tampa visuomenės bei valstybės atsilikimo ir nesaugumo priežastimi. Kaip alternatyva radikalioms ir todėl nerezultatyvioms reformoms siūloma nuoseklių laipsniškų reformų strategija.

The paper emphasizes that higher education1 is becoming a factor of national security by producing conditions for development of society and the state; countries that have developed higher education the most are highly developed and secure. The relationship of the middle class as the most important national security agent to higher education and the status of the public good of the latter are emphasized separately. The primary problem lies in the fact that it is the disproportions in the development of higher education that determine the increasing gap between developed and developing countries. Backwardness is a factor in the loss of national security. Critical assessment is given to the inconsistently prepared higher education reform which from the instrument of the projected strategic breakthrough turned into a crawling-out-of-difficulties process. Causes of such a situation can be discerned not only in the indefiniteness of the national interests of a small and far from strong state in the European space of research and studies under formation as well as in the globalization-induced uncertainty, but also in the lack of corresponding competences, disregard of experts, and short-term party interests. The article summary states that contradictory and inadequate political decisions in terms of the needs of national security in the area of research and studies are pernicious not only to higher education itself, but become a cause of the backwardness and insecurity of society and the state. A strategy for consecutive and gradual reforms is presented as an alternative to radical and, therefore, ineffective reforms.