Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Straipsnyje akcentuojama, kad aukštasis mokslas1 tampa nacionalinio saugumo veiksniu sukurdamas sąlygas visuomenės ir valstybės plėtrai; labiausiai išplėtojusios aukštąjį mokslą šalys klesti ir yra saugios. Atskirai pabrėžiamas viduriniosios klasės – svarbiausio nacionalinio saugumo agento – ryšys su aukštuoju mokslu ir pastarojo viešosios gėrybės statusas. Pagrindinė problema yra tai, kad būtent aukštojo mokslo plėtojimo disproporcijos lemia didėjantį atotrūkį tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Atsilikimas yra nacionalinio saugumo praradimo faktas. Kritiškai vertinama nuosekliai neparengta aukštojo mokslo reforma, kuri iš projektuotos strateginio proveržio priemonės tapo išsikapanojimo procesu. Tokios situacijos priežastys susijusios ne tik su nedidelės ir nestiprios valstybės nacionalinių interesų neapibrėžtumo aplinkoje besiformuojančia europine mokslo ir studijų erdve, taip pat globalizacijos sukeliamu netikrumu, bet ir su atitinkamų kompetencijų stoka, ekspertų nuomonės ignoravimu, taip pat trumpalaikiais partiniais interesais. Apibendrinant teigiama, kad prieštaringi ir neadekvatūs nacionalinio saugumo reikmėms politiniai sprendimai mokslo ir studijų srityje ne tik yra žalingi pačiam aukštajam mokslui, bet ir tampa visuomenės bei valstybės atsilikimo ir nesaugumo priežastimi. Kaip alternatyva radikalioms ir todėl nerezultatyvioms reformoms siūloma nuoseklių laipsniškų reformų strategija.