Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Mokslinėje literatūroje politiniam procesui Ukrainoje apibūdinti dažnai vartojamas politinio nestabilumo arba tiksliau politinio režimo nestabilumo konceptas. Mokslininkų manymu, šalies politinį stabilumą/nestabilumą lemia du svarbiausi veiksniai: „politinio rungtyniavimo“ tarp svarbiausių politinių jėgų ypatybės bei aukščiausios vykdomosios valdžios politinėje sistemoje funkcionavimo pobūdis. Šiame straipsnyje remiantis amerikiečių tyrinėtojų Jack Golsdtone ir Jay Ulfelder pasiūlytų kriterijų pagalba bus aptariama Ukrainos politinio režimo dinamika po Oranžinės revoliucijos. Esminė nuostata, kuria remiasi analizė – Ukrainos demokratiniam režimui dar pakankamai ilgą laiką bus būdingas politinis nestabilumas.

When it comes to a description of the political process in Ukraine, scientific literature often employs the concept of political instability or better still, that of the instability of a political regime. To quote the scientific community, there are two key factors underlying the political stability/instability of the country, these include: features of 'political competition' among key political forces and the nature of functioning of the top level executive branch in the political system. This paper relies on criteria suggested by Jack Golsdtone and Jay Ulfelder, both American investigators, and discusses the dynamic character of the political regime in Ukraine in the aftermath of the Orange revolution. The analysis is based on the following key assumption, i.e. that political instability will for long be inherent to a democratic regime in Ukraine.

Šio straipsnio tikslas - aptarti Oranžinės revoliucijos Ukrainoje priežastis ir išsiaiškinti, kaip politinio režimo pokyčiai veikė Kijevo užsienio politikos kursą. Pirmoje straipsnio dalyje aiškinamasi, kokie vidiniai ir išoriniai veiksniai sąlygojo politinio režimo transformaciją 2004 metų pabaigoje - 2005 metų pradžioje. Atsakoma į klausimą, kodėl Ukrainoje įvyko Oranžinė revoliucija. Remiamasi prielaida, jog politinio režimo transformaciją veikė ne tik vidinės aplinkybės (pirma, oligarchinio politinio režimo krizė), bet ir išorinės. Vakarai ir Rusija vertina Ukrainą kaip strategiškai svarbią valstybę, todėl ji tampa ypatinga varžybų dėl įtakos tarp Vakarų struktūrų ir Rytų objektu. Pažymėtina, jog toks interesų persidengimas yra dinaminis procesas: jis gali sąlygoti stabilumo ir bendradarbiavimo tarp Vakarų ir Rytų tendencijas arba konfliktiškumą. Straipsnyje daroma išvada, jog artimiausiu laiku Ukraina gali tapti įtampos ir konfliktų tarp Rusijos ir Vakarų (pirmiausia JAV) židiniu. Antroje straipsnio dalyje atsakoma į klausimą, kaip 2005 metais rugsėjo politinė krizė, Viktoro Juščenkos ir Julijos Timošenkos aljanso skilimas, Rusijos bei Ukrainos dujų konfliktas gali veikti šalies užsienio politikos tendencijas iki 2006 metų kovo Rados rinkimų. Straipsnyje pažymima, jog, nepaisant sudėtingos socialinės ir ekonominės situacijos, politinių krizių Kijevas stengėsi išlaikyti provakarietišką užsienio politikos kursą. Ypač suaktyvėjo Ukrainos bendradarbiavimas su NATO bei regioninė Kijevo politika. Tokias tendencijas Ukrainos užsienio politikoje aktyviai remia JAV, taip tikėdamasi vakarinėje NVS dalyje sukurti atsvarą Rusijos siekiams atkurti čia savo įtaką. Antra vertus, toks Kijevo aktyvumas aštrina santykius su Maskva. Straipsnyje teigiama, jog tolesnis Ukrainos ir Vakarų struktūrų bendradarbiavimas priklausys nuo 2006 metų kovo mėnesio Rados rinkimų.

The purpose of this article is to discuss the causes of the Orange Revolution in Ukraine and find out how changes in the political regime have influenced the course of Kiev's foreign policy. The first part of the article tries to clarify what internal and external factors determined the transformation of the political regime at the end of 2004 and the beginning of 2005. The answer to the question why the Orange Revolution in Ukraine took place is provided. It is based on the assumption that the transformation of the political regime was influenced not only by internal circumstances (first of all a crisis of the oligarchic political regime) but also by external ones. The West and Russia treat Ukraine as a strategically important state; therefore, it is becoming a special object of competition for the influence between Western institutions and the East. It should be pointed out that such overlapping of interests is a dynamic process: it can determine the tendencies of stability and cooperation between the West and the East or confliction. The author comes to the conclusion that in the near perspective future, Ukraine might become a hotbed of tension and conflicts between Russia and the West (primarily the USA). The second part of the article answers the question how the political crisis of September 2005, the splitting of Viktor Yushchenko and Yulia Tymoshenko's alliance, the gas conflict of Russia and Ukraine can affect tendencies of foreign policy of the country before the Rada elections in March 2006. The article points out that in spite of a complicated social and economic situation and political crises, Kiev attempted to adhere to a pro-Western course of foreign policy. Cooperation of Ukraine with NATO and Kiev's regional policy experienced particular impetus. Such tendencies in foreign policy of Ukraine are actively supported by the USA which is hoping to establish, in the western part of the CIS, a counterbalance for Russia's ambitions to restore its influence there. On the other hand, such Kiev's activity makes relations with Moscow even more strained. The author of the article claims that further cooperation of Ukraine and Western institutions will depend on the Rada elections in March 2006.

Straipsnio autoriai analizuoja, kaip Rusijos Federacijos politika Kaliningrado srities atžvilgiu gali turėti įtakos svarbiausiems Lietuvos nacionaliniams interesams: integracijai į ES ir NATO. Taigi studijoje sprendžiami du pagrindiniai uždaviniai: pirma, analizuojama, kaip Rusija stengėsi (ir stengiasi) išnaudoti karinio tranzito klausimą, siekdama stabdyti Lietuvos euroatlantinės integracijos procesą; antra, aiškinamasi, kaip Rusija, naudodamasi vizų ir civilinio tranzito problema, mėgina įtakoti Lietuvos stojimo į ES procesą. Straipsnyje teigiama, jog ES plėtra keičia pagrindinę politinę ir ekonominę Kaliningrado aplinką, taip sukurdama spaudimą sparčiai srities modernizacijai, kuriai užtikrinti Rusija neturi pakankamai resursų. Tikėtinas socioekonominės padėties blogėjimas nėra palankus ne tik Kaliningrado sričiai ir Rusijai, bet ir šalims kandidatėms bei visai ES. Dėl šios priežasties tiesioginių negatyvių ES plėtros pasekmių švelninimas bei prielaidų, palankių socioekonominio srities atsilikimo nuo kaimyninių valstybių įveikimui, sukūrimas turėtų būti svarbus visų regioninių veikėjų interesas. Tačiau, apžvelgus jų pozicijas, straipsnyje daroma išvada, kad stipri politinė valia iš esmės spręsti Kaliningrado klausimą (pasitelkiant novatoriškus, status quo laužančius instrumentus) neegzistuoja, kadangi sėkmingos Kaliningrado srities adaptacijos problema neužima prioritetinės vietos regioninių veikėjų darbotvarkėje. Rusijos karinio tranzito iš/į Kaliningrado sritį analizė rodo, jog Kremlius siekė politinių sutarčių karinio tranzito klausimu, tokiu būdu tikėjosi išlaikyti Lietuvą savo įtakos sferoje. Straipsnyje daroma prielaida, jog Lietuvai tapus euroatlantinių struktūrų nare, Rusija gali vėl kelti politinės sutarties dėl karinio tranzito klausimą.

The authors of the article analyse how the policy of the Russian Federation towards Kaliningrad Oblast could influence main national interests of the Lithuanian Republic - the integration into the EU and NATO. Thus two main problems are discussed in the article: first, how Russia seeks to use the problem of military transit to/from Kaliningrad Oblast, stopping Lithuania's Euro-Atlantic integration; second, the interaction of what factors within the context of the EU enlargement could influence decisions on visa and civic transit issues. It is emphasized, that the EU enlargement creates a pressing need for indepth modernisation of the Oblast (for the implementation of which Russia is not ready and lacks capacity). Neither Russia nor the EU (including candidate countries) is interested in the potential worsening of the socio-economic situation in Kaliningrad region. Due to this reason, successful crisis prevention should be an important interest for all regional actors. Nevertheless, analysis of their positions reveals that there is a lack of strong political determination to decide the Kaliningrad issue substantially (by resorting to unconventional tools, breaking the status quo), as the problem of successful adaptation of the oblast (together with the relevant values) is not placed high on the regional actors’ agenda. The analysis of Russian military transit from/to Kaliningrad Oblast indicates that the Kremlin was seeking political agreement on military transit in the hope of holding Lithuania in its sphere of influence. The presumption is made that Russia could again try to legitimate the military transit through the territory of Lithuania even if Lithuania is invited to join Euro- Atlantic structures.