Nesibaigiančios švietimo reformos kelia naujus reikalavimus ir ilgalaikius
probleminius klausimus, daro įtaką asmens, jo poreikių ir aplinkos sąveikos kaitai.
Vis dažniau atkreipiamas dėmesys į tai, kad postmodernizmas, įvardijamas kaip „naujas mąstymo bei veikimo stilius, maniera yra negrindžiama, laisva ir sykiu nauja, originali. Jos originalumą lemia literatūrinės ar socialinės ir kultūrinės raiškos dermės. Postmodernizmas atsisako įprastų apibrėžčių, perskyrų, ribų“ (Duoblienė, 2006, p. 52). Straipsnyje nuosekliai aptarta, kaip pedagogo profesiją pasirinkę vyrai konstruoja savo profesinį identitetą, kaip mokytojams vyrams pavyksta prisitaikyti profesinėje erdvėje, kurioje plėtojamos jų vertybės, edukaciniai lūkesčiai, darbo veiklos realybė ir visuomenės pripažintos veiklos normos sukuria organizacijos kultūrą.