Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Nesibaigiančios švietimo reformos kelia naujus reikalavimus ir ilgalaikius

Studentų praktinio pa(si)rengimo problema jau gerą dešimtmetį yra tyrinėjama įvairaus lygmens studijose, aptarinėjama mokslininkų, verslininkų, politikų diskusijose. Teoriniai moksliniai tyrimai padėjo išgryninti įsidarbinamumo kompetencijos lauką (Čepas, 2007) ir profesinio rengimo ir verslo sąveikos struktūrą ir charakteristikas (Maurušaitienė, 2007), apibūdinti socialinių dalininkų bendradarbiavimo ypatumus šalies švietimo sistemoje (Pileičikienė, 2011; Kaminskienė, 2008, ir kt.), apibrėžti praktinio mokymo struktūros dalis, praktikų organizavimo ir įgyvendinimo kokybinius parametrus, juos grindžiančius rodiklius ir kriterijus (Stasiūnaitienė, Norkutė, 2011). Gilinantis į praktikų organizavimo kokybę, buvo atlikti du skirtingų prieigų tyrimai: kiekybinis tyrimas (imtis: 507 studentai) ir kokybinis tyrimas (2014 m.). Kiekybiniu tyrimu buvo siekiama atskleisti praktikų vadovų aukštojoje mokykloje (tutorių), studentų ir praktikų vadovų įmonėse (mentorių) sąveikos ypatumus. Kokybinis tyrimas atliktas, siekiant pagilinti kiekybinių tyrimų duomenis ir suformuoti konceptualų sociologinį požiūrį į įsidarbinamumo kompetencijos plėtojimą. Abiejų tyrimų duomenys parodė, kad socialinių dalininkų dalyvavimas praktiškai rengiant universiteto studentus yra suponuotas šiuolaikinio darbo pasaulio reikalavimų. Socialinių dalininkų tikslai ir interesai skiriasi, tačiau vienijantis juos veiksnys yra įsidarbinamumo kompetencija ir su ja susijusi pakitusi praktikos samprata, naujų vertybių, veiklos principų ir atitinkamai naujų praktikos kokybės užtikrinimo procesų kūrimas.