Straipsnyje nagrinėjami nuotolinio mokymo ir bendruomeniškumo jausmo skatinimo aspektai. Atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvoje įvedus karantiną dėl COVID-19, ugdymo įstaigos (universitetai, mokyklos) pradėjo ugdymą organizuoti nuotoliniu būdu. Pedagogai susidūrė su informacinių komunikacijos technologijų (IKT) kompetencijų stygiumi ir kitais didaktikos (metodikos) taikymo iššūkiais. Publikacijose apžvelgiamas technologinis pedagogikos žinių (Technological Pedagogical Content Knowledge–Web, TPCK-W) modelis. Norint sėkmingai vykdyti ugdymą nuotoliniu būdu, pedagogui reikia didaktikos žinių, orientuotų į žiniatinklio (interneto) naudojimą (Web–Pedagogical Knowledge), dalyko metodinių žinių, susijusių su šiuo žiniatinkliu, taip pat jo mokomojo dalyko turinio pritaikymo prie žiniatinklio (interneto) žinių ir kompetencijų. Ugdymo turinio kūrėjams dėstytojams ir instruktoriams pateikiamas bendruomeniškumo jausmo skatinimo modelis, kuris sudaro sąlygas gerinti rezultatus, kelti studentų pasitenkinimą studijomis ir mažinti jų atkričio (angl. dropout) galimybę.
Straipsnyje teoriškai pagrindžiamos nuotolinio mokymo galimybės prisidėti prie Lietuvos kariuomenės taikos meto funkcinės veiklos kokybės gerinimo, atskleidžiamos pagrindinės nuotolinio mokymo funkcijos. Remiantis Lietuvos kariuomenės dokumentacijos ir mokslinės literatūros analize, straipsnyje išskiriamos nuotolinio mokymo taikymo Lietuvos kariuomenėje potencialo vertinimo dimensijos ir jas sudarantys kriterijai, išskiriami esminiai nuotolinio mokymo taikymo privalumai. Taip pat atskleidžiama, kaip nuotolinis mokymas galėtų prisidėti prie karinių pajėgų rengimo kokybės gerinimo ir operacinės personalo parengties užtikrinimo.
Straipsnio pabaigoje pateikiamos nuotolinio profesinio karinio rengimo privalumus apibendrinančios išvados, kurios galėtų būti panaudotos diegiant ir plėtojant nuotolinį mokymą Lietuvos kariuomenėje.