XX a. 3–4 dešimtmečio „Karo archyve“ publikuotos medžiagos apie kaizerinę okupaciją reikšmė lietuvių visuomenės socialinės problematikos 1915–1918 m. istoriniam pažinimui
Journal:Karo archyvas
Volume 40, Issue 1 (2025), pp. 197–224
Abstract
1919–1940 m. Lietuvos kariuomenė daugiausia buvo komplektuojama iš šauktinių ir tai lėmė, kad reikšminga visuomenės dalis turėjo atlikti arba buvo atlikusi karo tarnybą. Iš viso tarpukariu Lietuvos kariuomenėje tarnavo apie 280 tūkst. vyrų. Tai – ženklus skaičius, turint omenyje, kad šalyje gyveno 2–2,5 mln. gyventojų ir beveik penktadalis jų buvo tautinių mažumų atstovai, kurie irgi tarnavo Lietuvos kariuomenės gretose. Be to, 1923–1939 m. Lietuvos sudėtyje buvo autonominis Klaipėdos kraštas, kurio buvo kitokia praeitis, kultūrinė ir religinė savastis. Šio regiono tautinė sudėtis gerokai skyrėsi nuo kitų Lietuvos regionų sudėties. Klaipėdos krašte dominavo vokiečių tautybės ir kultūros atstovai. Tautiniai skirtumai modernaus nacionalizmo epochoje Lietuvos valstybėje ir jos kariuomenėje kėlė įtampų.
Šiame straipsnyje apžvelgiama istoriografija, kurioje iki šiol analizuotos įvairios problemos, susijusios su tautinių mažumų tarnyba tarpukariu Lietuvos kariuomenėje. Daugiausia dėmesio joje sulaukė gausiausios tautinės bendruomenės, t. y. žydai ir vokiečiai. Išskirtinis vaidmuo teko gudams (baltarusiams), kurie kurį laiką (1918–1923 m.) tarnavo Lietuvos kariuomenės tautiniu pagrindu sudarytuose vienetuose. Su tautinių mažumų tarnybos Lietuvos kariuomenėje problemų analize susijusi istoriografija šiame straipsnyje įkontekstinama, papildant bendrą tautinių mažumų tarpukario istoriografiją apžvalga, kurioje karo tarnyba išskiriama kaip vienas, bet tikrai ne pagrindinis tautinių mažumų istorijos tarpukariu aspektas, sulaukęs istorikų dėmesio.
Journal:Karo archyvas
Volume 33, Issue 1 (2018), pp. 8–35
Abstract
Straipsnio tekstas išplaukė iš pranešimo, skaityto 2015 m. gruodžio 3 d. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Lietuva. 1914–1918 metai“. Jame nagrinėjami Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politiniame archyve (Politisches Archiv des Auswärtigen Amtes) saugomi šaltiniai, tiesiogiai susiję su „Lietuvos (lietuvių) klausimu“, parodoma, kad nuo 1917 m. dėl revoliucinių įvykių Rusijoje tapo itin aktuali jos valstybingumo problema. Į jos sprendimo peripetijas buvo įtraukta ir Vokietijos užsienio reikalų ministerija: ji rūpinosi šios problemos diplomatiniais aspektais tarptautinės teisės požiūriu, rinko atitinkamą informaciją, dalyvavo problemos svarstymuose ir esminiuose sprendimų priėmimo procesuose. Vokietijos reicho politinės ir karinės vadovybės strateginė linija – atkurti Lietuvos valstybingumą lietuvių (lietuviakalbių) tautos pagrindu – aiškiai matoma nuo 1917 m. pavasario, o šios politikos vaisiai išryškėja 1918 m. Šią nuostatą lėmė ne vien vokiečių imperialistiniai planai, bet ir elementarus siekis sustiprinti Vokietijos reicho ir į jo sudėtį įėjusios Prūsijos valstybės geopolitinę padėtį Rytuose, įteisinant Lietuvos atsiskyrimą nuo Rusijos ir kartu palaikant planuojamos lietuvių valstybės atskirtį nuo Lenkijos.