Karo archyvas

1919–1940 m. Lietuvos kariuomenė daugiausia buvo komplektuojama iš šauktinių ir tai lėmė, kad reikšminga visuomenės dalis turėjo atlikti arba buvo atlikusi karo tarnybą. Iš viso tarpukariu Lietuvos kariuomenėje tarnavo apie 280 tūkst. vyrų. Tai – ženklus skaičius, turint omenyje, kad šalyje gyveno 2–2,5 mln. gyventojų ir beveik penktadalis jų buvo tautinių mažumų atstovai, kurie irgi tarnavo Lietuvos kariuomenės gretose. Be to, 1923–1939 m. Lietuvos sudėtyje buvo autonominis Klaipėdos kraštas, kurio buvo kitokia praeitis, kultūrinė ir religinė savastis. Šio regiono tautinė sudėtis gerokai skyrėsi nuo kitų Lietuvos regionų sudėties. Klaipėdos krašte dominavo vokiečių tautybės ir kultūros atstovai. Tautiniai skirtumai modernaus nacionalizmo epochoje Lietuvos valstybėje ir jos kariuomenėje kėlė įtampų.

Prahos pavasaris – tai komunistinėje Čekoslovakijoje 1968 m. sausio 5 d. prasidėjęs politinio atšilimo laikotarpis, kai komunistas reformistas Aleksandras Dubčekas (Alexander Dubček) tapo pirmuoju Čekoslovakijos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriumi. Jo kulminacija įvyko 1968 m. naktį iš rugpjūčio 20-osios į 21-ąją, kai Varšuvos pakto valstybių kariai, vadovaujami Sovietų Sąjungos kariuomenės, įžengė į Čekoslovakiją, kad sustabdytų prasidėjusias demokratizuojančias reformas. Straipsnyje analizuojama Lietuvos visuomenės – ne tik tuo metu sovietinės Lietuvos, bet ir išeivijos – reakcija į 1968 m. Prahos pavasarį. Bandoma išsiaiškinti, kaip jos oficialioji spauda atspindėjo šiuos įvykius, tiksliau – kokią propagandą šalies visuomenei skleidė sovietinė valdžia. Skiriama dėmesio ir tiesioginių karinės intervencijos dalyvių atsiminimams, analizuojamos KGB ataskaitos, kurios parodo Lietuvos visuomenės būseną.

Straipsnyje siekiama įvertinti, kiek nuolatinis karo padėties režimas Lietuvos Respublikoje (1919–1939 m.) paveikė visuomenės požiūrį į kariuomenę. Aiškinamasi, kada ir kokie Ypatingų valstybės apsaugos įstatų nustatytos tvarkos aspektai labiausiai trikdė kasdienį piliečių gyvenimą, kiek dėl to kaltinta kariuomenė. Taip pat apibendrinamas Lietuvos politinės ir karinės valdžios požiūris į karo padėties režimą, jo reikšmę valstybės ir jos ginkluotųjų pajėgų įvaizdžiui.

Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip sparčiai ir sėkmingai lietuvių kariuomenė perimdavo karybos naujoves, atsakydama į iššūkius, mestus Vokiečių ordino XIII–XIV a. Remiantis daugiausia rašytiniais šaltiniais siekiama parodyti, kad lietuvių ir Vokiečių ordino kariavimo būdas XIV a. supanašėjo, ryškus atotrūkis, būdingas XIII a. pradžiai, buvo įveiktas. Simboline šio ilgalaikio proceso atomazga galime laikyti 1410 m. Žalgirio mūšį.

Mokslo darbas skirtas apžvelgti 1918–1940 m. jauniausios nacionalinės teismų sistemos grandies – Apeliacinių Rūmų – veiklą ir atskleisti iki šiol teisės ir istorijos doktrinai neatrastus baudžiamųjų bylų dėl grėsmių valstybės tyrimo saugumui bruožus. Tyrimo metu išanalizuotos 326 Apeliacinių Rūmų jurisprudencijos baudžiamosios bylos, kuriose baudžiamojon atsakomybėn patraukti 245 asmenys, taip pat amžininkų ir šių laikų teisės bei istorijos mokslo doktrinos formuotojų suponuoti šaltiniai, teisės aktai, archyvinė medžiaga. Teismo veikla, nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl grėsmių valstybės saugumui, vertintina kaip strategiškai reikšminga, tačiau komplikuota dėl nusikalstamų veikų konspiratyvumo, politinių ir ideologinių aspektų, sprendimų priėmimo motyvų diferenciacijos. Apeliaciniai Rūmai, įgyvendindami įstatymo leidėjo deleguotą kompetenciją, rėmėsi recepuotaisiais ir nacionaliniais teisės aktais, kurių nuostatos, nors ir kritikuotos dėl galimų žmogaus teisių pažeidimų, tačiau vertintinos kaip atspindinčios realias grėsmes valstybės saugumui.