Straipsnyje nagrinėjama karo prievolės teisėkūra Lietuvoje 1918–1940 m. Apžvelgiami du tarpukario Lietuvos Respublikos kariuomenės laikotarpio elementai: karo prievolė ir teisėkūra. Nors šie elementai nagrinėjami kartu, bet ypatingas dėmesys skiriamas teisiniam aspektui. Nagrinėjamojo laikotarpio teisėkūra – tai procesas, kai buvo kuriami, keičiami arba pripažįstami netekusiais galios teisės aktai. Išskiriamos dvi pagrindinės teisėkūros pakopos – teisės akto projekto parengimas (teisės aktų leidybos iniciatyvos įgyvendinimas, projekto svarstymas, priėmimas) ir jo priėmimas bei paskelbimas (teisės akto pasirašymas, paskelbimas).
Straipsnyje karo prievolės teisėkūra nagrinėjama trimis pjūviais: Rusijos imperijos teisės recepcija, pagrindinių teisėkūros subjektų įgaliojimai ir karo prievolės reglamentavimas. Pasirinkti karo prievolės teisėkūros nagrinėjimo pjūviai padeda atskleisti formaliąją teisinę karo prievolės reglamentavimo situaciją tarpukario Lietuvoje ir sudaro tris atskirtas straipsnio dalis.
Pirmojoje straipsnio dalyje išryškinama nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių karo prievolę, nebuvimo ir svetimos teisės taikymo problema tarpukario Lietuvoje. Atsižvelgiant į pagrindinius svetimos teisės aktus, turėjusius tiesioginį poveikį tolesnei nacionalinei karo prievolės teisėkūrai, atskleidžiamas recepuotos teisės laikinumas ir taikymo apimtis.
Antrojoje straipsnio dalyje, vadovaujantis tarpukario Lietuvos laikinosiose ir nuolatinėse konstitucijose įtvirtintomis imperatyviomis nuostatomis, atskleidžiami pagrindinių teisėkūros subjektų – Steigiamojo Seimo (nuo 1922 m. Seimo), Valstybės Tarybos ir Ministrų Kabineto, Valstybės Tarybos prezidiumo, Prezidento konstituciniai įgaliojimai karo prievolės teisėkūros procese. Vadovaujantis valdžių padalijimo principu, konstatuojama karo prievolės teisėkūros subjektų kompetencija ir įgaliojimai karo prievolės teisėkūros procese.
Trečiojoje straipsnio dalyje atskleidžiamas teisėkūros subjektų veiklos, reglamentuojant karo prievolę, praktinis pobūdis. Karinės prievolės įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo projektų rengimas iliustruojamas Steigiamojo Seimo (1920–1922), taip pat Seimo (1922–1927; 1936–1939) posėdžių stenogramomis. Tokiu būdu išryškinamas nuolatinis poreikis tobulinti ir plėtoti nacionalinę karo prievolės teisėkūrą. Nagrinėjant neordinarinę ir ordinarinę karo prievolės teisėkūrą, ypatingas dėmesys skiriamas pastarajai.
Open Access