Karo archyvas

Straipsnyje nagrinėjamos Lietuvos kariuomenės sunkiosios kavalerijos dalinių kovos 1648–1676 m. karuose su kazokais, Maskvos valstybe, vėliau – Turkija ir totoriais. Pirmojoje jo dalyje analizuojami tuo laikotarpiu įvykę Lietuvos kariuomenės vidaus struktūros pokyčiai, dėl kurių husarai pamažu prarado dominuojamą padėtį, užleisdami vietą vidutinei ir lengvajai kavalerijai.

Straipsnyje aptariamas Lietuvos šaulių sąjungos ir septynių buvusių karių organizacijų bendradarbiavimas 1923–1940 m. Analizuojami organizacijų įstatai, atkreipiant dėmesį į jų veiklos tikslus, kurių lyginimas leido nustatyti, kas jas siejo ir skyrė. Nagrinėjama, kokiose srityse ir kaip kiekviena buvusių karių organizacija bendradarbiavo su Lietuvos šaulių sąjunga. Išskirtinis dėmesys skiriamas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai, nes kūrėjus savanorius ir šaulius siejo Nepriklausomybės kovų patirtis ir šaulių kiekis organizacijoje, lėmę aktyvesnį bendradarbiavimą. Atskleidžiamas Lietuvos šaulių sąjungos laikraščio „Trimitas“ indėlis pristatant organizacijas visuomenei ir skatinant bendradarbiavimą, nes tik Žydų karių sąjunga turėjo laikraštį „Apžvalga“, o kitos buvusių karių organizacijos periodinių leidinių neturėjo, tik leisdavo metinius arba proginius žurnalus. Visas organizacijas siejo noras puoselėti valstybingumą ir pasiryžimas prireikus ginti savo valstybę.

XX a. ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje Europos, taip pat Lietuvos, kariuomenės ruošėsi naujam ginkluotam konfliktui. Lietuvos kariuomenės vadovybės užduotis buvo kuo geriau parengti ir aprūpinti savo karinius vienetus, kad jie gebėtų vykdyti krašto gynybą, jei tikėtinos priešiškos pajėgos įsiveržtų į Lietuvos teritoriją. Savo ruožtu vadai privalėjo užtikrinti nepertraukiamą ir savalaikį dalinių valdymą tiek mobilizacijos, tiek karo metu. Tam tikslui Lietuvos kariuomenės vadovybė planavo panaudoti turimus ryšių pajėgumus, kurie taikos, mobilizacijos ar karo metu sudarytų sąlygas keistis informacija, būtina vadams pamatuotiems sprendimams bet kurioje karinėje operacijoje priimti.

Straipsnio tikslas – atliekant Lietuvos karinio laivyno jūrinio kontingento pasirengimo lygio, veiklos ir tradicijų analizę, lyginimą su to meto kaimyninių šalių ir šiandieninio laivyno karių parengimu, nustatyti, kokia buvo ir yra šio kontingento kokybė ir tarnybos motyvacija.

1990 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas „legendomis apipintas“ povandeninių plaukikų būrys. Toks būrys Lietuvos jėgos struktūrose pradėtas formuoti paskutiniame XX a. dešimtmetyje naro specialybę SSRS įgijusio kovos menų (karate) trenerio ir instruktoriaus Valerijaus Krisikaičio iniciatyva. Siekdamas padėti besikuriančioms Lietuvos Krašto apsaugos departamento formuotėms, V. Krisikaitis išreiškė norą dirbti krašto apsaugos sistemoje – organizuoti žmonių rengimą kovinei savigynai ir suformuoti povandeninių plaukikų grupę, kad būtų apsaugotas Klaipėdos uostas nuo galimų svetimų šalių diversantų keliamo pavojaus ir užpuolimų. Tuometis Krašto apsaugos departamento direktorius pritarė šiai idėjai ir priėmė V. Krisikaičio siūlomą pagalbą. 1990 m. gruodžio mėn. Klaipėdoje buvo pradėta burti vyrų savanorių grupė ir surengtos pirmosios kovinės savigynos bei nardymo treniruotės. Visas Lietuvos Respublikos kariuomenės narų sistemos kūrimas truko ne vienus metus. Reikėjo laiko ištreniruoti ir puikiai parengti asmenis, galinčius atlikti žvalgybą išnėrus iš vandens, įvairias kovines užduotis, specialiąsias operacijas ir nesprogusios amunicijos iškėlimą iš vandens. Karinio nardymo bazė ir narų – kovinių plaukikų – rengimas Lietuvos Respublikoje nuo 1992 m. buvo išplėtoti iki itin aukšto lygio. Šalyje atsirado narų rengimo „šerdis“ – ja tapo V. Krisikaičio vadovaujamas Kovinių plaukikų būrys Klaipėdoje. Lietuvos kariuomenė 1993–2004 m. tapo pajėgi profesionaliai parengti pakankamai kovinių plaukikų narų, galinčių atlikti nesprogusios amunicijos iškėlimo iš vandens darbus, vien savo mokymo centruose. Šalyje parengti koviniai narai buvo pripažinti tarptautinio masto užsienio valstybių narų rengimo centrų ir patys galėjo suteikti specialiųjų nardymo žinių kitiems Lietuvos

I. Karo istorija Lietuvoje