Karo archyvas

Tarpukario Lietuvos laivyno kario kokybinio vertinimo problematika pirmiausia yra susijusi su jūrininko visuomeninio statuso sampratos genezės analize. Todėl straipsnyje nagrinėjamą problematiką galima apibūdinti keliais aspektais keliant šiuos klausimus: kokia buvo jūrų karininko kaip lyderio ir jaunų karių mokytojo samprata tarpukario Lietuvoje, kokią įtaką tai turėjo tarnybai ir sprendimų priėmimui, kaip atsispindėjo viešojoje erdvėje? Kokios buvo jo mokymosi galimybės, palyginti su kaimyninių valstybių karininkų galimybėmis? Straipsnyje nagrinėjamos karių dalykinės (profesinės) ir moralinės (vertybinės, dorovinės) kompetencijos, gilinamasi į laivyno užduotis ir galimų priešų spektrą, analizuojamos jūrinės tradicijos, kurios buvo vienos svarbiausių karius motyvuojančių veiksnių, verčiančių didžiuotis savo profesija visuomenėje.

Straipsnio chronologinės ribos apima du laikotarpius. Pirmasis laikotarpis – nuo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės sukūrimo, kai kilo poreikis turėti tinkamai parengtų jūrinių specialybių specialistų ir patiems juos rengti, iki 1940 m. birželio mėn., kai buvo įvykdyta sovietinė okupacija, o Lietuvos karinis laivynas likviduotas ir atiteko Sovietų Sąjungai. Antrasis laikotarpis apima Lietuvos karinio laivyno kūrimo pradžią nuo 1992 m. liepos 4 d. (kai Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas Pakrančių apsaugos rinktinei ir Atskirojo laivų diviziono laivams iškilmingai įteikė naujo pavyzdžio karo laivų vėliavas) iki mūsų dienų.