Taikant sisteminio, valstybinio ir tam tikru laipsniu individualaus lygmenų užsienio politikos analizės priemonių kompleksą, šiame straipsnyje bandoma atsekti Baltarusijos užsienio politikos strategijos kaitos 21 amžiuje trajektoriją bei keletą jos lūžio momentų. Ypatingas dėmesys skiriamas klausimui, kaip prezidento Aleksandro Lukašenkos griežtos priemonės, kurių neseniai jis ėmėsi prieš vidaus opoziciją, paveikė jau ilgiau nei dešimtmetį veikiantį geopolitinio balanso tarp Rusijos ir Vakarų mechanizmą.
Pasaulio finansinė ir ekonominė krizė paaštrino prieštaravimus tarp Baltarusijos ir Rusijos bei privertė Minską ieškoti platesnio bendradarbiavimo su Vakarų partneriais būdų. Normalizuodama santykius su Europos Sąjunga, Baltarusijos valdžia sustiprino savo balansavimo tarp Rytų ir Vakarų politiką. Minsko atžvilgiu Europos Sąjungos vaidmuo šioje struktūroje jau peržengė ankstesnėje retorikoje fiksuotas ribas.
Pažymėtina, kad Baltarusija aktyviai stengėsi ne tik subalansuoti savo Rytų ir Vakarų politikos polius, bet ir papildyti juos nauja „Pietų arka“, stiprindama santykius su Azijos, Lotynų Amerikos ir arabų valstybėmis. Taip globalizacijos sąlygomis Minskas, pradėjęs plėtoti bendradarbiavimą su Kinija, Iranu, Venesuela, Kuba, Libija, Sirija ir kitomis valstybėmis, kurios geografine prasme yra tolimos, bet kurių politiniai ir ekonominiai interesai daugiau ar mažiau atitinka Baltarusijos interesus, ėmėsi taikyti tinklines geopolitines technologijas. Taigi Minskas pabandė tapti politiniu ir ekonominiu veikėju, peržengiančiu savo tradicinę geopolitinę zoną, ir kompensuoti problemiškų sandėrių su savo kaimynėmis – Rusija ir ES – kainą.
Tačiau dėl priverstinio, nenoromis atliekamo taikymosi prie išorinės aplinkos Baltarusijos užsienio politika lieka ypač prieštaringa ir, nepaisant kai kurių pokyčių, tebeišlaiko daug netinkamų dogmų. Baltarusijos valdžios brutalus demokratinių jėgų taikingos akcijos išvaikymas prezidento rinkimų dieną (2010 m. gruodžio 19 d.), lydimas masinių politinių represijų, tapo lūžiniu momentu, kuris žymėjo režimo buvusios vidaus ir užsienio politikos žlugimą, atskleidė maniakišką valdžios troškimą ir sunaikino balanso mechanizmą jo geopolitiniam konkrečiai Rytams, Vakarams ir „Pietums“ suprojektuotam „persikūnijimui“.