Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Santykių su Šiaurės šalimis stiprinimas jau kurį laiką yra tarp Lietuvos užsienio politikos prioritetų. Kaip rodo apklausos, Lietuvos žmonės mano, kad Lietuva turėtų būti siejama su Šiaurės Europos regionu. Bet Baltijos valstybės yra ES, NATO ir kitų globalių organizacijų narės, priklauso ir visoms įmanomoms regioninėms organizacijoms – Baltijos jūros valstybių taryba, Šiaurės Matmuo ir t.t. Kam iš viso tada reikia kažkokio kito regioninio formato? Kai pradedame diskutuoti apie bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje, kyla dar fundamentalesni klausimai. Ar tai nebus NATO pakaitalas? Kas pasikeitė, kad po daugiau kaip dviejų dešimtmečių nuo Šaltojo karo pabaigos, po beveik aštuonerių metų nuo Baltijos valstybių narystės ES ir NATO, Šiaurės ir Baltijos šalys aktyviai prakalbo apie aštuonių šalių bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje? Kokie gi pokyčiai gali atvesti prie Šiaurės ir Baltijos bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityje (tai neseniai buvo vos ne tabu)? Kodėl Šiaurės šalys turi rinktis partnerėmis Baltijos valstybes, o ne, sakykime, Vokietiją ar Lenkiją? Autorius daugiausiai dėmesio skirdamas einamųjų procesų pristatymui, analizei ir apibendrinimui (o ne teoriniam diskursui), nagrinėja Šiaurės ir Baltijos regiono transformaciją, saugumo ir gynybos iššūkius ir grėsmes. Straipsnyje didžia dalimi per Lietuvos interesų prizmę bandoma analizuoti regioninio bendradarbiavimo formatų pliusus ir minusus. Pateikti argumentai duoda pagrindo teigti, kad jau laikas pradėti rimtai kalbėti Šiaurės ir Baltijos „saugumo bendruomenę“, kurios kūrimui reikia ne tik praktinių pastangų, bet ir tolesnių rimtų akademinių studijų.