Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Prieš keletą metų NATO paskelbė išmaniosios gynybos (smart defence) iniciatyvą, kurios tikslas – išmaniai naudojant turimus resursus, net ir finansinės krizės sąlygomis, išlaikyti turimą karinį potencialią. Šios straipsnio tikslas – išnagrinėti kaip mažosios NATO valstybės priėmė išmaniosios gynybos keliamus reikalavimus, kokios priežastys lėmė jų dalyvavimą konkrečiose išmaniosios gynybos iniciatyvose. Straipsnyje nagrinėjama, kaip valstybių dydis, geografija, politika ir kiti veiksniai lemia skirtingus valstybių veiksmus bendradarbiaujant su partneriais, nustatant pajėgumų prioritetus ir pasirenkant specializacijos kryptis.

Šioje studijoje pristatoma priešraketinės gynybos sistemos atsiradimo istorija, šios sistemos pradininkės JAV sukurta sistemos organizavimo koncepcija ir aptariami pagrindinių trijų skirtingų dabar daugiau ar mažiau realiai funkcionuojančių priešraketinės gynybos sistemų panašumai ir skirtumai. Taip pat trumpai aptariama, kaip priešraketinės gynybos sistemos gali tiesiogiai ir netiesiogiai daryti įtaką ne tik karinės veiklos, bet ir tarptautinių santykių ar gynybos politikos sritims. Taip pat aptariami du dabar akivaizdžiausi nekariniai priešraketinės gynybos vaidmenys: jos potencialas pakeisti branduolinius ginklus, daryti įtaką branduolinio atgrasymo politikai ir jos, kaip propagandos instrumento ar argumento ir preteksto savo tikslams pateisinti, vaidmuo. Studijos pabaigoje, remiantis joje įvardintais, priešraketinės gynybos kūrimo ir panaudojimo ypatumais, taip pat skirtingais JAV ir Rusijos priešraketinės gynybos organizavimo principais, įvertinama Rusijos siūlomos vienos bendros priešraketinės gynybos sistemos kūrimo galimybė.

Šiame straipsnyje aptariama pastaraisiais metais viešojoje erdvėje dažnai diskutuojama sumažėjusio JAV dėmesio Lietuvai ir apskritai Vidurio ir Rytų Europos (VRE) regionui problema, nagrinėjama kintanti tarptautinė aplinka, JAV „posūkis į Aziją“ ir galimi JAV užsienio politikos pokyčiai antrosios Prezidento Baracko Obamos kadencijos metu. Šie veiksniai gali turėti ir tam tikrą poveikį Lietuvai – straipsnyje pateikiami argumentai, kad pasiekta narystė NATO Lietuvai nereiškia jos saugumo klausimų sprendimo ir transatlantinių santykių plėtojimo pabaigos. Tyrimai rodo, kad net ir praėjus narystės euroatlantinėse struktūrose dešimtmečiui, Lietuva dar nėra iki galo integravusis į transatlantinę saugumo bendruomenę. NATO pastaraisiais metais susiduria ne tik su globaliomis XXI amžiaus grėsmėmis, bet ir paaštrėjusia išlaidų pasidalijimo problema. Lietuvos saugumo situacija dėl Aljanso teikiamos kolektyvinės gynybos garantijų vertinama kaip geriausia nuo nepriklausomybės atkūrimo, tačiau tai neatleidžia nuo būtinybės pačiai plėtoti savo gynybinius pajėgumus. Remiantis mažos valstybės ir neoklasikinio realizmo teorine perspektyva, straipsnyje aptariami valstybės užsienio politiką paaiškinantys išorės ir vidaus veiksniai, analizuojamos Lietuvos elgsenos tarptautinėje erdvėje, tarp jų ir Šiaurės Atlanto Aljanse, galimybės. Straipsnyje analizuojamos galimybės Lietuvai, kaip vienai iš Europos Sąjungos valstybių, prisidėti prie bendro Europos požiūrio į JAV suformavimo ir naujų galimybių transatlantinės partnerystės plėtojimui atvėrimo.

Santykių su Šiaurės šalimis stiprinimas jau kurį laiką yra tarp Lietuvos užsienio politikos prioritetų. Kaip rodo apklausos, Lietuvos žmonės mano, kad Lietuva turėtų būti siejama su Šiaurės Europos regionu. Bet Baltijos valstybės yra ES, NATO ir kitų globalių organizacijų narės, priklauso ir visoms įmanomoms regioninėms organizacijoms – Baltijos jūros valstybių taryba, Šiaurės Matmuo ir t.t. Kam iš viso tada reikia kažkokio kito regioninio formato? Kai pradedame diskutuoti apie bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje, kyla dar fundamentalesni klausimai. Ar tai nebus NATO pakaitalas? Kas pasikeitė, kad po daugiau kaip dviejų dešimtmečių nuo Šaltojo karo pabaigos, po beveik aštuonerių metų nuo Baltijos valstybių narystės ES ir NATO, Šiaurės ir Baltijos šalys aktyviai prakalbo apie aštuonių šalių bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje? Kokie gi pokyčiai gali atvesti prie Šiaurės ir Baltijos bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityje (tai neseniai buvo vos ne tabu)? Kodėl Šiaurės šalys turi rinktis partnerėmis Baltijos valstybes, o ne, sakykime, Vokietiją ar Lenkiją? Autorius daugiausiai dėmesio skirdamas einamųjų procesų pristatymui, analizei ir apibendrinimui (o ne teoriniam diskursui), nagrinėja Šiaurės ir Baltijos regiono transformaciją, saugumo ir gynybos iššūkius ir grėsmes. Straipsnyje didžia dalimi per Lietuvos interesų prizmę bandoma analizuoti regioninio bendradarbiavimo formatų pliusus ir minusus. Pateikti argumentai duoda pagrindo teigti, kad jau laikas pradėti rimtai kalbėti Šiaurės ir Baltijos „saugumo bendruomenę“, kurios kūrimui reikia ne tik praktinių pastangų, bet ir tolesnių rimtų akademinių studijų.

Straipsnyje nagrinėjamos galimos Lietuvos ekonominės strategijos slinktys, įvykus 2008–2009 metų krizei (Didžiajai recesijai) ir kintant makroekonominei aplinkai Europos Sąjungoje (ES). Lietuvos, kaip ir kitų dviejų Baltijos valstybių, atveju išryškėjo tam tikra mažųjų atviros ekonomikos valstybių padėties specifika ir strategijos modifikavimo poreikis. Tiek sparti Baltijos valstybių ekonominė pažanga, tiek itin didelis jų ūkio nusmukdymas krizės metu didžiausia dalimi buvo tų mažųjų nacionalinių ekonomikų integracijos į Europos ir pasaulio rinkas padarinys. Krizė ne tik keleriems metams sustabdė ES ir kitų pasaulio šalių ekonominę pažangą, ne tik paskatino peržiūrėti kai kuriuos susvyravusius ekonomikos teorijos postulatus, bet ir pareikalavo imtis esminių korekcijų valstybių ir ES ekonominėje politikoje. Pagal Europos komisijos pateiktus projektus jau susitarta dėl griežtesnių Stabilumo ir augimo pakto reikalavimų, pasirašyta ir ratifikuota Sutartis dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje, ėmė veikti Europos semestro procedūros. ES šalių narių ekonominė politika jau įsprausta į griežtesnius rėmus, šis procesas nacionalinių ekonominės politikos turinio subendrinimo link tęsis ir toliau. Pasiremiant teoriniais optimalios valiutos erdvės ir praktiniais bendrosios pinigų politikos reikalavimais euro erdvėje integraciniai procesai vyksta ir vyks ypač sparčiai. Europos vadovų tarybos sprendimu euro erdvė turi tapti ES valstybių ekonominės integracijos branduoliu, vedančiu uniją iki visiškos ekonominės sąjungos. ES politiniai lyderiai, remdamiesi valstybių Europos integracijos teorijomis, jau kelia į darbotvarkę ir politinės sąjungos klausimą. Straipsnyje teikiama šių pokyčių analizė ir iškeliama keletas tezių. Pirma, ekonominės integracijos procesą būtina griežčiau nei iki šiol skirti nuo politinės integracijos proceso. Antra, ekonominė integracija modifikuoja valstybių suverenumą (vis labiau pereinama prie unifikuotų ekonominės politikos principų ir ekonominių sprendimų apibendrinimo), kuri neturi būti tapatinama su dalies suverenumo praradimu, tačiau reikalauja naujai vertinti nacionalinės ekonominės politikos modifikavimo veiksnius ir motyvus ir jos vaidmenį užtikrinant šalies suverenumą. Trečia, mažųjų valstybių ekonominė strategija ir toliau turi remtis aktyviu Europos ekonominiu integravimusi, šiame procese pirmenybę teikiant realiajai ekonominei konvergencijai (ekonominio atsilikimo likvidavimui) ir realiam dalyvavimui darant sprendimus integruotos ES ekonomikos klausimais. Daroma išvada, kad tokių nuostatų pagrindu būtų įmanoma atskirti nenumaldomą, racionalumo principu pagrįstą ES ekonominės integracijos procesą nuo Europos valstybių politinės unijos tariamo liepimo.

Naujai išrinktos 2010 m. Fidesz vyriausybės ištakos ir iššūkiai iš esmės buvo tokie patys: socialinė ir ekonominė krizė, į kurią reikėjo atitinkamai reaguoti. Tačiau Viktoras Orbánas turėjo dar ir ilgalaikį, nuosaikiai radikalų siekį – parengti naują politinę areną, kur konservatoriškoji jo stovykla turėtų institucinį pranašumą, kur politinė infrastruktūra būtų labiau palanki jiems negu kitiems. Jis pradėjo precedento Vidurio ir Rytų Europoje nuo 1990 m. neturinčią konstitucinę pertvarką ir iki 2011 m. pabaigos naujoji sistema buvo iš esmės sukurta. Tačiau politiniame fronte vyriausybė tik iš dalies pateisino gyventojų lūkesčius, o ekonomikos srityje jai akivaizdžiai nepavyko. Tokiu būdu apatija šalyje pasiekė beprecedentį lygį ir Fidesz vyriausybei nepavyko suteikti naujajai tvarkai tvirto socialinio pagrindo.

Nepaisant didelių lūkesčių, sietų su 2003 m. Rožių revoliucija Gruzijoje ir 2004 m. Oranžine revoliucija Ukrainoje, demokratinis režimas šiose dviejose valstybėse vis dar nėra galutinai įsitvirtinęs. Šiame straipsnyje keliama hipotezė, kad viena iš „spalvotųjų revoliucijų“ sąlyginės nesėkmės priežasčių buvo tai, kad JAV saugumo interesai iškreipė šios šalies finansuotas paramos demokratijai programas, kurios porevoliuciniu laikotarpiu buvo vykdomos Gruzijoje ir Ukrainoje. Siekiant patikrinti hipotezę, straipsnyje yra analizuojami ir lyginami keturi paramos demokratijai sektoriai: parama rinkimams, politinėms partijoms, NVO ir nepriklausomai žiniasklaidai. Tyrimo rezultatai patvirtina kai kurių JAV finansuotų programų žalingą poveikį. Kartu tyrimas atskleidžia ir tai, kad šių programų iškraipymai gali atsirasti ne tik dėl paramą teikiančios valstybės saugumo interesų, bet ir dėl kitų priežasčių.

Straipsnyje analizuojama Lenkijos – Ukrainos ir Lietuvos – Ukrainos strateginių partnerysčių raida ir intensyvumas. Taip pat šiame straipsnyje siekiama išplėsti strateginės partnerystės teorinę sampratą, pristatyti evoliucinį strateginės partnerystės analizės modelį ir strateginio bendradarbiavimo intensyvumo matavimo galimybes. Siekiama išsiaiškinti skirtingais laikotarpiais užmegztų Lenkijos – Ukrainos ir Lietuvos–Ukrainos strateginių partnerysčių panašumus ir skirtumus. Straipsnyje atliekama Lenkijos – Ukrainos ir Lietuvos – Ukrainos strateginių partnerysčių evoliucinė analizė, siekiant palyginti jų intensyvumą, strateginius tikslus, partnerių motyvaciją ir gautą bendrą naudą.

Straipsnyje analizuojama Lietuvos Provincijos atkūrimo grupės (toliau – PAG) veikla Afganistano Goro provincijoje. Ypatingas dėmesys skiriamas karių ir civilių bendradarbiavimo dimensijai. Straipsnyje siekiama parodyti, kad karių ir civilių veiklos organizavimas Lietuvos PAG nukrypsta nuo tradiciškai hierarchinės karinių struktūrų organizacinės logikos ir atspindi kitose – ekonominėje, socialinėje, politinėje – gyvenimo srityse įsitvirtinančius tinklaveikos fenomeno principus. Straipsnio tikslui pasiekti yra pasitelkiama sociologo Manuelio Castellso tinklaveikos visuomenės teorija, kurios idėjos yra išplečiamos į iki šiol šios teorijos rėmuose neanalizuotą karinę sritį. Tokiu būdu tinklaveikos fenomeno principai yra sugretinami su NATO visaapimančio požiūrio (angl. comprehensive approach) principais, o gautų paralelių patikimumas yra tikrinamas atliekant kokybinę, ekspertiniais interviu pagrįstą, Lietuvos PAG veiklos analizę.

Straipsnio tikslas – aptarti ir išanalizuoti pastangas mažinti korupciją Lietuvoje socialinio konstrukcionizmo tradicijos rėmuose. Straipsnyje nagrinėjami Europos Sąjungos antikorupciniai interesai, aptariamas korupcijos problemos iškilimas Lietuvoje, korupcijos objektyvacijos elementai ir antikorupcinės praktikos Lietuvoje. Teigiama, kad Lietuvos pastangos mažinti korupciją jau įgavo antikorupcinės „pramonės“ pavidalą. Straipsnio pabaigoje konstatuojama, kad antikorupcinės pramonės apraiškos padidina korupcijos matomumą Lietuvos visuomenėje; tarptautiniai korupcijos tyrimai Lietuvoje yra nepelnytai sureikšminami ir jų pagrindu apibūdinama „tikrovė“ ir kuriamos antikorupcinės iniciatyvos neatsižvelgiant į nacionalinius ypatumus; antikorupcinių iniciatyvų veiksmingumo įvertinimas reikalauja daugiau laiko; negatyvi informacija apie pastangas mažinti korupciją stipriai užgožia pozityvią. Visi paminėti veiksniai sąlygoja tai, kad pažanga korupcijos mažinimo srityje dažnai lieka nepastebėta Lietuvoje.