Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Šiame straipsnyje aptariama NATO evoliucija ir ateities raidos perspektyvos, nagrinėjami vidiniai prieštaravimai ir dilemos, su kuriomis susiduria Aljanso nariai. Straipsnyje teigiama, kad naujos strateginės koncepcijos rengimo procesas savotiškai atspindi tam tikrą idėjinę NATO krizę ir naujos tapatybės paieškas. Autorius teigia, kad NATO „transformacija“ yra daugiau savitikslis procesas nei aiškus ir visoms narėms priimtinas raison d‘etre. Remiantis Roberto Cooperio iškelta teorija, straipsnyje aptariama Aljansui kylanti strateginio disonanso problema. Postmodernios Aljanso narių visuomenės vis mažiau linkusios remti karinius nuotykius toli už NATO teritorijos ribų. NATO operacijos dažnai vyksta ikimodernioje, anarchiškoje aplinkoje, „žlugusiose“ valstybėse. Tokioms misijoms vykdyti reikia pažangių technologijų ir visapusiško, integruoto civilinio-karinio veikimo. Pagaliau dauguma už Europos ir Šiaurės Amerikos ribų esančių valstybių yra vis dar XX amžiaus tipo modernios, nacionalinės, dažnai nedemokratinės valstybės, kaip Kinija ar Rusija. Pastaroji tebėra svarbus veiksnys, apibrėžiantis Aljanso tapatybę tiek jo viduje, tiek tarptautinėje erdvėje. NATO, kuris siekia tapti pažangiu XXI amžiaus Aljansu, sunkiai randa bendrą kalbą su Rusija, įstrigusia XX amžiaus geopolitinėje pasaulėvokoje, dėl pagrindinių saugumo problemų sprendimo postsuverenioje ir postnacionalinėje Europos erdvėje. Nauja strateginė koncepcija turės apimti visus šiuos, atrodytų, nesuderinamus, „disonuojančius“ elementus. NATO nebėra vien regioninis karinis blokas, bet netampa ir visuotiniu politiniu forumu, kuriame būtų sprendžiamos visos svarbiausios tarptautinio saugumo problemos. NATO rengiasi vykdyti tiek „labiausiai tikėtinas“ operacijas, tokias kaip Afganistane, tiek sudėtingiausias, 5 straipsnio pobūdžio operacijas. Kyla pavojus, kad prioritetą teikdami lengvoms, ekspedicinėms pajėgoms kariauti prieš silpnus, asimetrinius priešus, sąjungininkai nebesugebės kariauti konvencinių karų su lygiaverčiais priešininkais, o kad tokie karai Europoje vis dar įmanomi, labai aiškiai priminė Rusija Gruzijoje. Lietuvos 5 metų narystės NATO patirtis taip pat prieštaringa: dalis su naryste sietų vilčių išsipildė, dalis – ne, o pati Lietuva padarė nemažą pažangą siekdama tapti brandžia sąjungininke.