Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Straipsnyje pateikiama karinio pokyčio įtakos tarptautiniams santykiams analizės ir vertinimo teorinė prieiga bei karinio pokyčio įtakos skirtingų istorijos laikotarpių tarptautinėms sistemoms interpretacijos. Pirmoje straipsnio dalyje apibrėžiama esminio karinio pokyčio sąvoka, esminio karinio pokyčio ciklas tarptautinėje sistemoje ir pateikiamos puolimo ir gynybos balanso teorijos įžvalgos, vertinančios karinio pokyčio įtaką tarptautiniams santykiams. Antroje straipsnio dalyje analizuojami esminių karinių pokyčių poveikio tarptautinei sistemai atvejai laikotarpiu iki branduolinio ginklo išradimo (XV–XVII a. vykusios artilerijos, šaunamųjų ginklų ir karo laivybos revoliucijos). Branduolinio ginklo eroje analizuojamas karinių pokyčių vaidmuo šaltojo karo metu ir jam pasibaigus, t.y. šiuolaikinėje tarptautinėje sistemoje. Straipsnyje teigiama, kad esminiai kariniai pokyčiai laikotarpiu iki branduolinio ginklo atsiradimo lemdavo valstybės išlikimą arba suteikdavo išskirtinių galimybių įtvirtinti savo galią kitų valstybių atžvilgiu, o branduolinio ginklo eroje karinių pokyčių poveikis tapo gerokai subtilesnis. Tvirtinama, kad tokie pokyčiai šaltojo karo metu atlikdavo bipoliarinės tarptautinės sistemos subalansavimo vaidmenį, o po šaltojo karo karinių pokyčių įtaka yra destabilizuojanti.

Šiame straipsnyje aptariama NATO evoliucija ir ateities raidos perspektyvos, nagrinėjami vidiniai prieštaravimai ir dilemos, su kuriomis susiduria Aljanso nariai. Straipsnyje teigiama, kad naujos strateginės koncepcijos rengimo procesas savotiškai atspindi tam tikrą idėjinę NATO krizę ir naujos tapatybės paieškas. Autorius teigia, kad NATO „transformacija“ yra daugiau savitikslis procesas nei aiškus ir visoms narėms priimtinas raison d‘etre. Remiantis Roberto Cooperio iškelta teorija, straipsnyje aptariama Aljansui kylanti strateginio disonanso problema. Postmodernios Aljanso narių visuomenės vis mažiau linkusios remti karinius nuotykius toli už NATO teritorijos ribų. NATO operacijos dažnai vyksta ikimodernioje, anarchiškoje aplinkoje, „žlugusiose“ valstybėse. Tokioms misijoms vykdyti reikia pažangių technologijų ir visapusiško, integruoto civilinio-karinio veikimo. Pagaliau dauguma už Europos ir Šiaurės Amerikos ribų esančių valstybių yra vis dar XX amžiaus tipo modernios, nacionalinės, dažnai nedemokratinės valstybės, kaip Kinija ar Rusija. Pastaroji tebėra svarbus veiksnys, apibrėžiantis Aljanso tapatybę tiek jo viduje, tiek tarptautinėje erdvėje. NATO, kuris siekia tapti pažangiu XXI amžiaus Aljansu, sunkiai randa bendrą kalbą su Rusija, įstrigusia XX amžiaus geopolitinėje pasaulėvokoje, dėl pagrindinių saugumo problemų sprendimo postsuverenioje ir postnacionalinėje Europos erdvėje. Nauja strateginė koncepcija turės apimti visus šiuos, atrodytų, nesuderinamus, „disonuojančius“ elementus. NATO nebėra vien regioninis karinis blokas, bet netampa ir visuotiniu politiniu forumu, kuriame būtų sprendžiamos visos svarbiausios tarptautinio saugumo problemos. NATO rengiasi vykdyti tiek „labiausiai tikėtinas“ operacijas, tokias kaip Afganistane, tiek sudėtingiausias, 5 straipsnio pobūdžio operacijas. Kyla pavojus, kad prioritetą teikdami lengvoms, ekspedicinėms pajėgoms kariauti prieš silpnus, asimetrinius priešus, sąjungininkai nebesugebės kariauti konvencinių karų su lygiaverčiais priešininkais, o kad tokie karai Europoje vis dar įmanomi, labai aiškiai priminė Rusija Gruzijoje. Lietuvos 5 metų narystės NATO patirtis taip pat prieštaringa: dalis su naryste sietų vilčių išsipildė, dalis – ne, o pati Lietuva padarė nemažą pažangą siekdama tapti brandžia sąjungininke.

Pasitelkiant scenarijų konstravimo metodą, straipsnyje nagrinėjamos galimos NATO transformacijos kryptys. Identifikuojami NATO raidai didžiausią įtaką turintys veiksniai bei Aljanso transformaciją apibrėžiantys parametrai; pasitelkiant suprojektuotą teorinį modelį, sukonstruojami 4 alternatyvūs Aljanso raidos scenarijai: (a) NATO kaip globalus krizių valdymo mechanizmas; (b) NATO kaip kolektyvinio saugumo „tvirtovė“; (c) NATO kaip paralyžiuotas politinis forumas; (d) NATO kaip daugiafunkcė saugumo struktūra. Nustatoma, kuriuo scenarijaus pagrindu šiuo metu vyksta Aljanso transformacija, įvertinamas praktinis scenarijų pritaikomumas formuojant Lietuvos užsienio politiką.

Straipsnyje analizuojama Europos Sąjungos sankcijų politika ir teigiama, kad tai vienas dažniausiai naudojamų užsienio politikos instrumentų. Taip pat trumpai apžvelgiamos šiuo metu ES trečiosioms šalims nustatytos sankcijos, ypač pabrėžiant papildomus apribojimus valstybėms, kurioms netaikomos Jungtinių Tautų sankcijos. Daroma išvada, kad, nepaisant to, jog ES aktyviai naudojasi sankcijų instrumentu, jos dažniau būna politinis signalas tikslinei valstybei, bet neturi konkretaus poveikio, keičiančio tos šalies vidaus ar užsienio politiką. Šią išvadą paremia nemažėjantis sankcionuotų šalių sąrašas. Straipsnyje taip pat aptariami Lietuvos veiksmai įgyvendinant sankcijas ir pabrėžiama, kad ji neturi nacionalinės teisės aktų vienašališkoms sankcijoms įvesti.

Straipsnyje vertinamos tarpusavio bendradarbiavimo galimybės tarp Europos Komisijos Regioninės politikos generalinio direktorato, Regionų komiteto, Europos laisvosios prekybos asociacijos ir Europos ekonominės erdvės valstybių. Studijoje aptarti regioninio bendradarbiavimo mechanizmai, sritys bei būdai, kaip padidinti tarpusavio bendradarbiavimo potencialą. Ši empirinė atvejo studija analizuoja ES regioninio bendradarbiavimo institucionalizavimą ir jo galimą plėtrą. Studija rodo, jog Europos Komisijos Regioninės politikos generalinio direktoratas ir Regionų komitetas bei Europos laisvosios prekybos asociacijos ir Europos ekonominės erdvės modus operandi tarpusavyje mažai tesusiję. Pirmos dvi institucijos rūpinasi sanglauda ir regioninių bendradarbiavimu tarp ES šalių ir jas sudarančių regionų, o dviejų pastarųjų tikslai yra dalyvavimas bendroje su ES vidaus rinkoje. Tačiau nors iš pirmo žvilgsnio šios struktūrinės ir funkcinės trajektorijos prasilenkia, minėtos organizacijos turi galimybes praplėsti tarpusavio bendradarbiavimą.

Šiame straipsnyje analizuojama, kaip pasaulinė finansų krizė paveikė Rusijos užsienio ekonominę politiką. Tuo tikslu įvertinamas krizės poveikis šios šalies ekonomikai, taip pat aptariami pagrindiniai Maskvos veiksmai siekiant padidinti savo svorį pasaulinėje ekonominėje sistemoje – kiekis dalyvauti naujosios pasaulio finansų tvarkos formavimo procese, tarptautinio finansų centro Rusijoje kūrimas, ekonominės integracijos NVS erdvėje plėtra.

1991 m. nepriklausomybę paskelbusi Moldova netruko susidurti su rimtomis grėsmėmis nacionaliniam saugumui, iš kurių viena stipriausių – konfliktas su separatistiniu Padniestrės regionu ir Rusijos karinių pajėgų dislokavimas šalies teritorijoje. Tuomet Moldova pasirinko nuolatinio neutraliteto saugumo strategiją, nepaisydama to, kad šalis neatitiko net minimalių neutraliteto sąlygų. Skubotai pasirinkta neutraliteto strategija ne tik neprisideda prie grėsmių Moldovos saugumui sumažinimo, bet ir kelia kliūčių šaliai pereiti prie labiau jos poreikius atitinkančios saugumo strategijos. Dar daugiau, deklaruotas nuolatinis neutralitetas gali tapti kliūtimi Moldovai siekti strateginio tikslo – integracijos į ES. Straipsnyje aptariami Moldovos neutraliteto ypatumai ir pagrindinės šios saugumo strategijos problemos. Taip pat analizuojami Moldovos neutraliteto veiksniai, žvelgiant iš skirtingų teorinių perspektyvų, bei apžvelgiamos Moldovos saugumo dilemos po Rusijos – Gruzijos karo.

Šiame straipsnyje visų pirma siekiama parodyti, kaip Lietuvos dalyvavimo NATO misijoje Afganistane atveju idealistinėmis retorinėmis figūromis persmelktas diskursas, kaip tam tikro Lietuvos (kaip tarptautinių santykių veikėjo) įvaizdžio kūrimo įrankis, Lietuvos valdžios pasitelkiamas siekiant pragmatinių Lietuvos užsienio politikos tikslų, orientuotų į visai kitą geografinę ir mentalinę erdvę (Lietuvoje dažnai įvardijamą kaip „transatlantinė erdvė“) nei regionas, kuriame fiziškai veikiama – Centrinė Azija – ir kuriame Lietuva neturi jokių interesų. Kartu, pasitelkiant Stefano Guzzini suformuluotus „socialinės realybės konstravimo“ ir „žinojimo socialinio konstravimo“ konceptus, analizuojamas diskurso transliuojamo vaizdinio ir realybės santykis. Straipsnyje taip pat keliamas klausimas ar, atsižvelgiant į ekonominės padėties visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, bei saugumo padėties Afganistane prastėjimą, pasirinkta užsienio politikos tikslų įgyvendinimo taktika pasiteisins ilgalaikėje perspektyvoje ir kokie galėtų būti jos tolesnės plėtotės scenarijai. Siekiant atsakyti į pastarąjį klausimą paskutinėje straipsnio dalyje analizuojama LRV naujai priimta„Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinės bendruomenės veikloje Afganistano Islamo Respublikoje 2009–2013 metų strategija“.

Pagrindinis straipsnio tikslas – nustatyti, kaip Lietuvos visuomenė ir profesinės tarnybos kariai vertina pokyčius, susijusius su kariuomenės paskirties, misijos, kario profesijos samprata, taip pat kaip skirtingi vertybių modeliai lemia 15–35 metų vaikinų ir profesinės karo tarnybos karių nuostatas vertinant kario profesiją. Straipsnyje, remiantis 2007–2009 m. atliktų apklausų duomenimis, nagrinėjama trijų grupių - visuomenės, jaunimo ir profesinės karo tarnybos karių požiūris į kario profesiją. Pritaikius moderniųjų ir postmoderniųjų vertybių modelius jame yra analizuojama, kaip požiūris į darbą ir motyvacija rinktis kario profesiją leidžia nustatyti Lietuvos kariuomenės kario tipą. Tyrimų duomenys leidžia tvirtinti, kad nors pusė Lietuvos visuomenės neturi aiškaus kariuomenės įvaizdžio, dauguma gyventojų kariuomenės paskirtį sieja su tradicine jos misija ginti Tėvynę, bet tarp karių vyrauja postmoderniosios vertybės renkantis kario profesiją ir postmodernus kariuomenės misijos supratimas.