Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad Lietuvos atstovai ES Taryboje dažniausiai neformaliai bendrauja su savo kaimynais – Baltijos, Skandinavijos šalimis ir ypač su Lenkija, – todėl išlieka neformalaus ES Tarybos sprendimų priėmimo tinklo periferijoje. Jos interesai pasižymi gana siaura specializacija, todėl ji tebelieka mažai kuo „įdomi“ sprendimų priėmimo branduoliui. Tačiau tai neteikia pagrindo tvirtinti, jog Lietuvos įtaka yra niekinė.

Tokią padėtį iš dalies sąlygoja ir užfiksuotos respondentų anketose Lietuvos gebėjimų „daryti įtaką“ problemos. Tačiau greta tam tikrų teleologinių ir administracinių problemų tuo pat metu reikėtų konstatuoti, kad po giluminių interviu ir apklausos tyrimo medžiaga atskleidė nemažai teigiamų aspektų ir tendencijų. Todėl tyrimo metu užčiuoptos ir įvardintos problemos nėra fatališkos ir neišsprendžiamos.

Galiausiai be visų gautų rezultatų sąlygiškumo, šis tyrimas buvo svarbus ne tik turinio, bet ir metodologine bei metodine prasme. Taikoma metodologija ir metodika. Todėl šis darbas patvirtina galimybę tirti neformalią komunikaciją bei jos pavidalą ir sieti juos su valstybės įtakos laipsniu, gali būti pagrindu ir atspirties tašku tolesniems panašaus pobūdžio tyrinėjimams.

Straipsnio autoriai kelia hipotezę, kad daug didesnė, negu kuriant euro zoną, valstybių realios konvergencijos lygio ir politinės galios asimetrija lemia euro zonos plėtros neapibrėžtumą, santykinai žemą realios konvergencijos lygį ir valiutų valdybos principu veikiančius fiksuotų pinigų keitimo kurso režimą šalių (Bulgarijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos) atžvilgiu. Šio straipsnio tikslas yra aptarti pagrindines problemas, susijusias su euro zonos plėtra į šias šalis, ir dėl tų problemų atsirandančias pasekmes. Pirma, analizuojami euro zonos plėtros asimetrijos ir politinės ekonomijos bruožai, išryškinami pagrindiniai jų skirtumai šios zonos kūrimo laikotarpiu ir dabar. Vėliau apžvelgiama euro zonos plėtros institucinė sąranga, susiformavusi po to, kai 2004 m. į Europos Sąjungą vienu kartu įstojo daugiausia naujų valstybių per visą jos istoriją, ir vertinamas antrojo valiutų kurso mechanizmo veiksmingumas. Toliau nagrinėjami Lietuvos prašymo įvertinti konvergencijos pažangą įvairūs aspektai, tikintis palankaus rezultato, ir analizuojamos euro įvedimo lūkesčių atidėjimo priežastys bei pasekmės. Galiausiai straipsnyje formuluojamos apibendrinančios išvados ir pasiūlymai, kaip turėtų būti sprendžiami asimetrijos klausimai, siekiant euro zonos sklandžios plėtros.

Klasikinė tranzitologijos paradigma pasižymėjo (1) siekiu sukurti universalią demokratizacijos teoriją, gebančią paaiškinti skirtinguose socialiniuose kontekstuose vykstančius demokratizacijos procesus; (2) įsitikinimu, kad demokratizacija – vienakryptis, laipsniškas kelių fazių procesas; (3) pabrėžimu, kad vienintelis reikšmingas demokratinio perėjimo sėkmės veiksnys – politinio elito apsisprendimas siekti demokratijos, o ne šalių „struktūrinės“ ypatybės bei (4) neoliberalios prigimties normatyviniu tikėjimu, kad demokratinių rinkimų institucijos įtvirtinimas ir jį lydinčios kitos demokratinės reformos savaime sukuria efektyviai funkcionuojančias valstybes.

Straipsnyje analizuojamos problemos, kurios iškilo tranzitologijos perspektyvą taikant posovietinių režimų kaitos analizei, bei jų pagrindu susiformavusi kritika. Siekiama įvertinti pastarojo meto posovietinės tranzitologijos modelius, pabrėžiančius valstybės autonomijos ir galios klausimų svarbą, nagrinėjančius formalių ir neformalių institucijų tarpusavio sąveiką, naudojančius „kelio priklausomybės“ koncepciją aiškinant skirtingus posovietinių šalių demokratizacijos rezultatus. Rusijos pavyzdžiu formuluojami apibendrinantys teiginiai, kurie prisidėtų prie posovietinės kaitos teorijos kūrimo bei praktinių išvadų.