Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Šiame straipsnyje pristatomi teoriniai svarstymai dėl strateginės autonomijos suvokimo saugumo ir gynybos srityje. Jis pradedamas nuo termino „autonomija“ ir ES su autonomija siejamų dilemų aptarimo. Po to įvardijamos ir aprašomos pagrindinės iniciatyvos saugumo ir gynybos srityje, kurios lemia ES strateginės autonomijos siekį joje, ir jų įgyvendinimo problemos. Pristatomos išvados pagrįstos kokybine šaltinių analize, iš esmės susitelkiant į ES norminius dokumentus. Ši analizė leido suformuluoti šias išvadas. Pirma, ES norminiuose dokumentuose nėra aiškaus „strateginės autonomijos“ apibrėžimo ir jos aiškinimo. Tai lemia skirtingus vertinimus ar net nesusipratimus tarp valstybių narių, nes jos gali skirtingai suvokti strateginę autonomiją, ypač saugumo ir gynybos srityje. Antra, vis dėlto dauguma valstybių narių pripažįsta, kad saugumo ir gynybos srityje galima pasiekti strateginę autonomiją. Tačiau kol kas valstybės narės skirtingai ją suvokia. Išsiskiria du ES valstybių narių deklaruojami požiūriai: visiškas suverenitetas arba lanksti autonomija. Trečia, pastaruosius kelerius metus ES vykdytos saugumo ir gynybos iniciatyvos turi potencialo tapti strateginės autonomijos siekio pagrindu.

Dėl Prancūzijos, kaip konvencinės galios, statuso Paryžius yra neišvengiamas veikėjas bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) kontekste. Prancūziją laikant lojalia ES/Europos strateginės autonomijos šalininke ir JAV/NATO dominavimo Europoje priešininke, galima manyti, kad pastarųjų metų BSGP pažanga priklauso Prancūzijos sprendimų priėmėjų nuopelnams. Tačiau remiantis išsamesne analize, BSGP negali būti apibūdinama kaip nuoseklus Prancūzijos interesų ir politinio veikimo rezultatas. ES lygiu Prancūzijos įtaka yra ribota. Šios ES valstybės narės tvirtas ideologinis prisirišimas prie suverenios politikos ir įsipareigojimo bendrais gynybos ir saugumo klausimais stoka, kurią, atrodytų, lemia toks prisirišimas, gali būti vertinami kaip kliūtis, neleidžianti ES viduje pasireikšti didesnei Paryžiaus įtakai. Vis dėlto atitinkami suvaržymai daugiausia yra struktūrinių pokyčių padarinys, o susidariusią situaciją dar labiau veikia dabartinė pasaulio politikos dinamika. Tai verčia atsargiau vertinti Prancūzijos, kaip „sistemai įtaką darančios valstybės“, statusą. Tam tikra prasme darbe kritiškai žvelgiama į literatūrą apie pastarųjų metų BSGP pažangą kaip nacionalinių politinių pozicijų ir įgyvendinamų politinių strategijų supanašėjimo išraišką. Pakeitus dėmesio kryptį, bandoma parodyti, kaip europinė dinamika gali atskleisti individualių narių poziciją.

Šiame straipsnyje nagrinėjama parama vystymuisi, kuri yra vienas veiksnių, formuojančių žmogaus saugumą. Tai – žmogaus teisė, akcentuojanti asmens ir bendruomenių, o ne valstybių saugumą. Be to, žmogaus saugumas apima kelis su saugumo pojūčiu susijusius veiksnius, tokius kaip poreikį nejausti baimės, nepatirti nepriteklių ir pažeminimų. Šis į žmones orientuotas požiūris į saugumą turi įtakos tam, kaip mes suprantame ir vykdome vystomąjį bendradarbiavimą. Straipsnio tikslas – išanalizuoti 2000–2018 m. Švedijos vystymosi politikos ir vystomojo bendradarbiavimo veiksmingumą, atsižvelgiant į tarptautinių santykių anglų mokyklos principus. Anglų mokykla, kuri dar yra vadinama liberaliuoju realizmu, teigia, kad nepaisant anarchijos sąlygų, tarptautiniu lygiu egzistuoja „valstybių visuomenė“. Anglų mokykla reiškia įsitikinimą, kad tarptautinės politikos veikėjų elgesį formuoja idėjos, o ne tiesiog materialiniai pajėgumai, todėl jas verta analizuoti ir kritikuoti. Straipsnyje aptariamos vystymosi paramos prielaidos, atsižvelgiant į anglų mokyklos gaires, Švedijos vystymosi paramos organizavimas ir valdymas. Paskutinėje dalyje nagrinėjamas teikiamos vystymosi paramos veiksmingumas, analizuojant pasirinktus atvejus ir žmogaus socialinės raidos indeksą (ŽSRI, angl. HDI). Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad visi Švedijos projektai yra orientuoti į žmogų, todėl ir pagalbos teikėjų dėmesys sutelkiamas būtent į jį. Kaip ir žmogaus saugumo ir tvaraus vystymosi koncepcija, Švedijos pagalbos politika yra sektinas pavyzdys kitoms valstybėms.

Straipsnyje pateikiamas NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės Lietuvoje strateginės komunikacijos ir to, kaip jos efektyvumą vertina proceso dalyvių atstovai, tyrimas. Nors kovinės grupės Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuotos 2017 m. pradžioje, akademinių tyrimų šiuo klausimu yra itin mažai, ypatingai telkiant dėmesį į strateginės komunikacijos aspektus. Proceso dalyvių atstovų vertinimai parodo tam tikrą komunikacijos dėsningumą, leidžia atsakyti į klausimą, kuria kryptimi vertėtų orientuoti kovinės grupės komunikaciją ir kokie komunikaciniai tikslai yra įgyvendinami.

Atliekant tyrimą remiamasi prielaida, kad dabartinius Rusijos ir Vakarų klaidingus aiškinimus ir nerealius lūkesčius tam tikru mastu lemia oponentų lingvistiniai ir koncepcijų skirtumai. Taigi tyrimo tikslas – aptarti, kaip Rusija lingvistiškai ir konceptualiai suvokia ir aiškina sąvokas normatyvinė galia, atgrasinimas ir sankcijos. Autorių manymu, atgrasinimas, normatyvinė galia ir sankcijos sudaro tris pagrindinius Vakarų pasaulio naudojamų priemonių elementus, siekiant savo tikslų tarptautinių santykių srityje. Vis dėlto rusų kalboje nėra nustatyta nė vienos iš šių trijų sąvokų aiški ir lengvai suprantama reikšmė, be to, Rusijos psichologinis modelis iš dalies nesutampa su Vakarų šalių psichologiniu modeliu, dėl to mažiau tikėtina, kad šiuos tris elementus pavyks sėkmingai praktiškai pritaikyti. Nurodoma, kad tuo atveju, jei ES ir NATO siekia santykių su Rusija pažangos, būtina atsižvelgti į su tuo susijusius iššūkius ir apribojimus. Iš šių trijų elementų, atrodo, mažiausiai tikėtina, kad Rusijos politikai ir visuomenės nariai sutiks su normatyvine galia: šios sąvokos vertimas į rusų kalbą lingvistiniu požiūriu yra sudėtingas ir sunkiai suprantamas rusams, nes su juo siejamas neigiamas dominavimo ir nepagarbos atspalvis. Šiuo atžvilgiu yra šiek tiek didesnė tikimybė, kad pavyks sėkmingai pritaikyti sankcijas, nes Rusija nekvestionuoja sankcijų teisėtumo, be to, ji gali būti motyvuota siekti abipusio supratimo ir ieškoti kompromisų šiuo atžvilgiu.

Valstybės keičia savo karines priemones ir strategijas, vis dažniau savo interesams įgyvendinti pasitelkia ne reguliariąsias pajėgas, o privačias karines ir saugumo kompanijas arba privačias karines kompanijas. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti privačių karinių kompanijų panaudojimo Rusijos užsienio ir saugumo politikoje 2014–2019 m. motyvus ir bruožus. Dėl tiriamojo objekto naujumo ir aktualumo tyrimas atliekamas naudojant neseniai politikos moksluose pradėtą taikyti mikroteoriją – samdytojo ir samdinio teoriją. Remiantis ja, galima įvertinti šio reiškinio bruožus ir motyvus, kurie lėmė privačių karinių kompanijų pasitelkimo Rusijos užsienio ir saugumo politikoje poreikį. Šiam tikslui pasiekti pasirinktas kokybinio tyrimo metodas: taikant atvejo analizės metodą, atrinkti atvejai, t. y. regionai – Sirijos, Šiaurės rytų ir Centrinės Afrikos, Ukrainos ir Venesuelos, ir analizuojami veiksniai, lėmę Rusijos sprendimą pasitelkti ne reguliariąsias pajėgas, o privačias karines kompanijas. Atsižvelgiant į pasirinkimo naudoti privačias karines kompanijas ir konvencines pajėgas motyvų analizę galima teigti, jog jie yra panašūs, nes pasitelkus abi karines struktūras galima įgyvendinti daugmaž tokius pat interesus. Vis dėlto pastebėta, jog pagal pajėgų specifiką ir socialinių nukrypimų įvairovės schemą privačios karinės ir saugumo kompanijos yra labiau panašios į reguliariąsias pajėgas. Nepaisant to, abiejų tipų privačios kompanijos padeda Rusijai išvengti tiesioginės atsakomybės už įvairius teisės pažeidimus.

Rusijos vyriausybė gana gerai išmoko naudoti dezinformaciją kaip valstybės valdymo priemonę. Po 2014 metų įvykių Ukrainoje ir 2016 metų JAV prezidento rinkimų šis klausimas atsidūrė šiuolaikinių politinių diskusijų ir mokslinių tyrimų dėmesio centre. Nors Vakarų komentatoriai dažnai pervertina Rusijos informacinių operacijų pasiekiamumo ribas ir veiksmingumą, Kremlius neabejotinai turi didelių ambicijų informacijos srityje. Iš tiesų nuo 2012 metų pasirodė daugybė aukštesnio rango Kremliaus pareigūnų pareiškimų, pabrėžiančių poreikį konkuruoti informacijos srityje. Daug kartų kalbos tapo pajėgumais, o pajėgumai – operacijomis. Rusijos taikomas informacinio karo metodas nėra nusistovėjęs, jis nuolat keičiasi pagal „išmoktas pamokas“. Šiame straipsnyje nagrinėjama ypač novatoriška nauja šio metodo tendencija – pilietinės visuomenės subjektų įtraukimas į Kremliaus idėjinio turinio platinimą. Režimo interesų labui užsienyje vis dažniau pasitelkiamos institucijos, kurios paprastai nėra siejamos su informacijos valdymu. Daugelis ėjo tuo pačiu keliu kaip žurnalistika, kuri Putino režimo pradžioje buvo priversta tarnauti Kremliaus norams, išnaudojama kaip vidaus kontrolės priemonė ir galiausiai naudojama užsienyje, beveik sklandžiai koordinuojant valstybės informacijos kampanijas. Nors vis dar vyksta pradinis šio visos visuomenės įtraukimo metodo plėtros etapas ir šiuo metu gali pasirodyti, kad dėl to nevertėtų nerimauti, dėl Rusijos kišimosi ypač pažeidžiamoms šalims vertėtų suvokti šią tendenciją ir svarstyti galimas atsakomąsias priemones.

2018 metais Rusijos iniciatyva buvo bandoma lėtai vykstantį Rusijos ir Baltarusijos integracijos procesą suaktyvinti iš pagrindų, įgyvendinant sąjunginės valstybės sutartyje numatytus principinius įsipareigojimus, ne vien ekonominėje ar karinėje srityse, bet ir išspręsti esminius politinius ir finansinius klausimus, kurie taptų bendros valstybės tolesnio kūrimo tvirtu pagrindu ir tam tikru proveržiu. Šiame straipsnyje aptariamas bendros valstybės kūrimo naujas etapas, siekiant išsiaiškinti, kodėl imtasi naujos iniciatyvos ir kokie pagrindiniai veiksniai lėmė, kad sąjunginės valstybės integracija vyksta lėtai ir skirtingu greičiu tam tikromis kryptimis. Teigiama, kad sąjunginės valstybės kūrimo procesas neįgauna reikiamo pagreičio dėl valstybių skirtingų interesų: Rusijos siekio visiškai kontroliuoti Baltarusiją ir Baltarusijos prezidento pastangų išlaikyti tokį integracijos formatą, kuris leistų gyvuoti netrukdomai jo sukurtam politinės sistemos modeliui ir išlikti valdžioje. Šį procesą būtų galima įvardyti kaip tam tikrą strateginę partnerystę, kuri leidžia lanksčius ir neprivalomus veiksmus (atidėlioti susitarimus, siekiant saugumo, ekonominės ir asmeninės naudos).

Šiame straipsnyje pateikiama išsamiausia pasiryžimo ginti savo šalį analizė panašiose ir kartu skirtingose Baltijos šalyse – Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Jame apžvelgiami ankstesni moksliniai tyrimai, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama pasiryžimo ginti savo šalį dėsningumo skirtumų aiškinimui. Šiame straipsnyje toliau pateikiami ankstesnių trijų šalių sociologinių tyrimų rezultatai ir aptariami šio tyrimo tikslais atliktos reprezentatyvios šalių apklausos rezultatai. Ankstesni ir dabartiniai duomenys rodo, kad estai labiau linkę ginti savo šalį, o latviai ir lietuviai ne tokie entuziastingi. Platesniame regioniniame ir pasauliniame kontekste Estijos gyventojų pasiryžimas ginti savo šalį yra didelis, o Lietuvos – mažas.

Po Euromaidano (2013 m.) ir karo Rytų Ukrainoje (2014 m.) šios šalies jaunimas atsidūrė naujoje situacijoje – turi gyventi hibridinio karo laikotarpiu. Straipsnyje analizuojama jaunosios kartos situacija Ukrainoje, gyvenant šio naujo karo sąlygomis. Autorius taip pat bando atsakyti į klausimą, ar jaunuoliai jaučiasi patriotais, vertindamas jų norą ginti gimtinę, vykstant hibridiniam karui. Rezultatai rodo pirmąją jaunuolių patirtį, atsidūrus neįprastoje situacijoje. Atsidūrę naujoje realybėje, jie turi gerai suvokti patriotizmą. Patriotizmo pagrindą sudaro pagrindiniai motyvai, susiję su pareigos savo šaliai jausmu ir vienybės siekiu kartais visiškai skirtingose šalies dalyse. Straipsnis atskleidė, kad jaunosios kartos patriotizmas ne tik vis dar egzistuoja, bet ir sudaro pagrindą, formuosiantį būsimas kartas.