Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Straipsnyje pristatomi tyrimo, kurio tikslas buvo apibrėžta prasme išmatuoti ir apibūdinti Lietuvos įtaką ES Tarybos sprendimams, rezultatai. Tyrimo metu buvo sprendžiami du uždaviniai. Pirma, buvo siekiama identifikuoti Lietuvos vietą ir jos atstovų preferencijas neformaliame ES sprendimų priėmimo tinkle. Antra, pagal galimybę bent dviem aspektais (politiniu ir teleologiniu, administraciniu ir organizaciniu) įvertinti Lietuvos gebėjimą „daryti įtaką“ ES Tarybos sprendimams.

The article presents the results of the research which, in a defined sense, aimed at estimating and characterizing Lithuania's impact on EU Council decisions. Two tasks were tackled during the research. First, it was intended to identify the position of Lithuania and preferences of its representatives within the informal EU decision-making network. Second, it was sought, if possible, to evaluate the capability of Lithuania "to make an impact" on the EU Council decisions at least in two aspects (political-teleological and administrative-organizational).

Šio tyrimo tikslas - įvertinti, kaip plėtojosi ir keitėsi Rusijos ir Vakarų didžiųjų galios centrų - Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos - santykiai pastaraisiais 2003-2004 metais. Savaime suprantama, kad vienareikšmį šių dinamiškai besiplėtojančių reiškinių vertinimą suformuluoti būtų gana sunku ir rizikinga. Tačiau vis dėlto buvo siekiama užčiuopti ir išryškinti svarbiausias raidos tendencijas. Tai buvo daroma ieškant atsakymo į konkretesnius klausimus: kokia buvo Rusijos užsienio politikos strateginė orientacija, kaip ji sąveikavo su JAV ir Europos Sąjungos tikslais ir siekiais ir, galiausiai - kuria linkme - suartėjimo ar susvetimėjimo keitėsi Vidurio ir Rytų Europos šalims svarbiausiu pasaulio politinės galios centrų dialogas. Šie uždaviniai lėmė ir trinarę viso darbo struktūrą.

The purpose of this paper is to assess the development of relations between Russia and the two Western power centres, the United States of America and the European Union, in 2003 - 2004. It goes without saying that it would be quite problematic and risky to formulate an unequivocal evaluation of this dynamic phenomenon. The author, however, sought to identify and determine the key trends of development. This was done through a search for answers to more specific questions: what was the strategy of Russia’s foreign policy, how did it interact with the goals and aspirations of the USA and EU, and, finally, toward what - convergence or alienation - did evolve the dialogue between the global power centres that are of greatest importance for the Central and Eastern European countries.

This is the summary of results from a full-scale research project, which has been carried out by the Strategic Research Center during the year 2003. The main objective of this project was to provide the general public with a deep analysis of the different aspects of Belarus realities and policies in the context of Baltic regional and European security. The research project was implemented by an international research team. Analysis of the Belarus political system was done by Virgilijus Pugaciauskas (Lithuania). The security sector of the Republic of Belarus was covered by Vyachalau Paznyak (Belarus). Analysis of the economic situation was done by Valery Dashkevich (Belarus). Ecological threats originating from Belarus were precisely explored by Eleonora Gvozdeva (Belarus). Sander Huis- man (the Netherlands) analysed Belarus realities in the context of the EU’s new security and neighbourhood policies. And finally, the general assessment of Belarus as a regional security factor was completed by Gediminas Vitkus (Lithuania). The project came to an end at the beginning of 2004 with the follow-up publication in Lithuanian"". In order to make the results of this project more known to the wider public, we are reprinting the comprehensive English summary of that publication.

Nors Baltijos jūros regionas atrodo lyg ideali vieta, kur būtų galima suformuoti klasikinį pilnavertį regioninį saugumo režimą, ši prielaida iš esmės pasirodo esanti klaidinga. Deja, į regioninį formatą niekaip negali įsitekti Rusija. Todėl tiktai platesnio masto tarptautinės institucijos yra pajėgios spręsti Baltijos saugumo dilemą ir vykdyti konfliktų prevencijos funkciją. 1991-1994 metais su šia užduotimi sėkmingai susidorojo - ESBK. ESBK buvo tas tarptautinis formatas, kuris užtikrino sėkmingą Rusijos kariuomenės išvedimą iš Baltijos valstybių. Tačiau netrukus tapo aišku, kad ESBK mažai kuo gali pagelbėti toliau galutinai reguliuojant ir normalizuojant Baltijos valstybių ir Rusijos tarpusavio santykius. Prasidėjusį regioninį Šaltąjį karą galėjo užbaigti tiktai įtaka tokių tarptautinių institucijų, kurios yra pajėgios lygiaverčiai bendrauti su Rusija. Tokia institucija ir tapo NATO. Iš pradžių sujungusi savo buvusias priešininkes į NACC, po to į EAPC bei PfP programas, o 2002 metais apsisprendusi priimti į savo gretas Baltijos valstybes, NATO sugebėjo surasti ir dar ypatingą santykių institucionalizacijos su Rusijos formą. Todėl, galima sakyti, kad iš esmės saugumo režimas Baltijos jūroje iš esmės tampa NATO centrišku režimu, nes netgi tos šalys, kurios formaliai nėra NATO narės, vis tiek bus užmezgusios solidžius ryšius su šia organizacija. Tai jau seniai galioja Suomijos ir Švedijos atžvilgiu ir pradeda galioti Rusijos atžvilgiu.

Though the Baltic Sea region appears to be an ideal place for the formation of classical regional security regime, this assumption appears to be substantially wrong for one simple reason - Russia cannot accommodate itself in this regional format. Therefore, only international institutions of a wider scope are capable of resolving the dilemma of Baltic security and performing the conflict prevention function. CSCE successfully coped with this task in 1991-1994. CSCE was the international format that ensured successful withdrawal of Russian troops from the Baltic States. However it soon became clear that the organisation is of little use in further settlement and normalisation of the Baltic-Russian relations. Therefore, the regional Cold War could only be ended by the influence of international institutions capable of conducting equal dialogue with Russia. And NATO could became such institution. After uniting its former antagonists into NACC, then into EAPC and PfP, and after 2002 decision to invite the Baltic States to start accession talks, it managed to find a peculiar form of institutionalisation of relations with Russia. Therefore one may say that the security regime in the Baltic Sea region is becoming a NATO-centric regime because even countries formally not members of NATO will have established solid relations with this organisation. This applies to Finland and Sweden for a long time already. And there is a chance now that the same will soon apply to Russia.