Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Viena iš svarbiausių Lisabonos sutartyje numatytų pertvarkų – tai valstybių narių pirmininkavimo Bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) srityje reorganizacija, didžiąją su pirmininkavimu susijusių funkcijų dalį atiduodant naujai įsteigtoms institucijoms: Europos Sąjungos (ES) vyriausiajam įgaliotiniui (ESVĮ) ir Išorės veiksmų tarnybai (IVT). Šis funkcijų perskirstymas lemia tai, kad valstybių narių pirmininkavimo vaidmenys BUSP ir BSGP srityse iš esmės keičiasi. Lietuvai rengiantis pirmininkauti ES Tarybai 2013 m. kyla klausimas, kokias funkcijas ji išlaikys kaip pirmininkaujančioji valstybė šiose srityse. Straipsnyje siekiama apibrėžti BUSP sudedamosios dalies Bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) institucinę pirmininkavimo aplinką ir pagrindinius pirmininkavimo vaidmenis po Lisabonos sutarties įsigaliojimo bei numatyti galimus sėkmingo pirmininkavimo veiksnius. Straipsnis remiasi tyrimu, atliktu 2011 m. pavasarį Ministro Pirmininko tarnybos užsakymu. Šio tyrimo metu buvo atlikti interviu su 2 ES institucijų atstovais bei su BSGP srityje dirbančiais ekspertais iš Lietuvos, Lenkijos, Belgijos, Vengrijos ir Airijos.

One of the most important rearrangements provided for in the Treaty of Lisbon is the reorganization of the presidency held by Member States in the area of Common Security and Defense Policy (CFSP), achieved by handing over a major part of presidency-related functions to the newly established institutions: the European Union (EU) High Representative (EUHR) and the European External Action Service (EEAS). The redistribution of these functions has caused a fundamental change in the roles of Member States’ presidency within CFSP and CSDP. With Lithuania’s preparation for the EU Council presidency in 2013, the question arises as to what functions it is going to retain in these areas as a presiding state. The article aims to define the institutional environment of the presidency in CSDP as a constituent part of CFSP, as well as to define the main roles of the presidency after the Treaty of Lisbon came into force and also to foresee possible factors for a successful presidency. The article is based on research carried out in the spring of 2011 under the commission of the Prime Minister’s service. During this research, interviews with two representatives of EU institutions and with experts from Lithuania, Poland, Belgium, Hungary, and Ireland, working in the area of CSDP, were conducted.

Lisabonos sutartis – reikšmingiausias XXI a. pirmojo dešimtmečio ES dokumentas. Be būtinų įtvirtinti procedūrinių ir institucinių Sąjungos funkcionavimo reikalavimų po didžiausios jos plėtros 2004 m. (priėmus 10 naujų valstybių) ir 2007 m. sąrašą papildžius dar dviem, Sutartis papildoma ir ilgą laiką diskusijų objektais buvusiomis bendros saugumo ir gynybos politikos naujovėmis. ES bendra užsienio ir saugumo politika tampa ES savarankiškos politikos teisinio subjektiškumo dalimi ir žymi ES gebėjimą veikti nepriklausomai nuo valstybių narių (BUSP sutartimi įtvirtinama daugiau nei tik valstybių narių interesų suma). Ši efektyvumą, ilgalaikiškumą ir veiksmingumą įtvirtinanti nuostata žymi galimybę ES tarptautinėje arenoje kalbėti „vienu balsu“ ir taip sustiprinti savo, kaip tarptautinio saugumo veikėjo, įvaizdį. Negana to, Lisabonos sutartyje pirmą kartą atskiru skyriumi pateikiama bendra saugumo ir gynybos politika (BSGP), apibrėžiama kaip sudedamoji operacinio pobūdžio BUSP dalis. Šalia šių pakeitimų Lisabonos sutartimi atsiranda ir kitų institucinių naujovių: Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas, Europos Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai, Išorės veiksmų tarnyba bei Europos gynybos agentūra. Tad pagrindinis straipsnio tikslas yra atsakyti į klausimą, ar ir kaip Sutartyje įtvirtintos naujovės veda link giluminių bendros saugumo ir gynybos politikos problemų sprendimo. Siekiant tą padaryti, analizuojama po Lisabonos sutarties pasikeitęs ES statusas, būtina įtvirtinti jos strateginė vizija, naujai apibrėžta institucinė struktūra. Dėmesys sutelkiamas į svarbiausias bendros saugumo ir gynybos politikos problemas: karinių pajėgumų trūkumą, finansavimo neefektyvumą bei į kontroversiškai vertinamas „naujoves“ – solidarumo bei bendros gynybos sąlygas.

Pasibaigus Šaltajam karui, reaguodamos į pokyčius tarptautinėje aplinkoje, siekdamos efektyviai atsakyti į naujus saugumo aplinkos iššūkius ir užsitikrinti savo raison d’etre keitėsi ir saugumo institucijos. NATO buvo pradėtos atitinkamos karinių vadovavimo struktūrų bei saugumo užtikrinimo instrumentų reformos. Pradėtos kurti mobilios ir lankstesnės karinės pajėgos, kurias galima būtų panaudoti regioniniuose konfliktuose. ES taip pat išplėtė funkcijas į savo struktūras įtraukdama karinį matmenį bei pradėdama kurti Europos greito reagavimo pajėgas (EGRP).

A need for multi-dimensional effective institutional structure possessing various security instruments, have become obvious already by the end of the Cold war and is manifested itself even stronger at the beginning of the XXI century. Moreover globalization of the security concept makes it clear that security cannot be complete if it is not tackled globally. Aiming to react to changing security environment international security institutions during the last decade are undergoing essential changes, related to their missions, tasks, structures and instruments. Demand for small special forces, which possess the most advanced technologies, modern air force and efficient intelligence capabilities emerged. That stipulated changes in armed forces and armory.

Naujos po Šaltojo karo išryškėjusios grėsmės skatina ieškoti naujų prevencinių ir gynybinių instrumentų taip pat, iš dalies keičia tarpvalstybinius santykius saugumo srityje bei jų perspektyvas. Besikeičianti saugumo aplinka neišvengiamai veika ir Europos valstybių tarpusavio santykius bei jų saugumo perspektyvas, kurias labai sudėtinga įvertinti nuolat kintančiame pasaulyje. Globaliai vykstantys sudėtingi procesai, kurie veikia tiek bendrą visų, tiek individų saugumą, bei iš esmės pakitusi tarptautinė sistema verčia iš naujo įvertinti Europos saugumo perspektyvas. Siekiant geriau suprasti Europos šalių galimybes užtikrinti saugumą savo regione bei įvertinti šiandienines europiečių iniciatyvas, darbo objektu buvo pasirinkta po Šaltojo karo prasidėjusi ir tebevykstanti naujos Europos saugumo sistemos institucionalizacija. Straipsnio tikslas - įvertinti Europos saugumo sistemos institucionaliacijos perspektyvas ir jų poveikį regiono saugumui. Pirmojoje straipsnio dalyje apžvelgiami globalios saugumo problematikos pokyčiai po Šaltojo karo bei išskiriami pagrindiniai veiksniai, veikiantys Europos saugumą. Antra straipsnio dalis skiriama Europoje besiformuojančios regioninės saugumo sistemos analizei. Trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse vertinamos ES bei NATO galimybės tapti efektyvios Europos saugumo sistemos pagrindu.

New threats after the Cold War have imposed a claim for new instruments of prevention and defense, consequently changing security relations between states and their co-operational perspectives. The future of European security had become very obscure.