Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Straipsnyje remiantis Italijos archyvų šaltiniais apžvelgiama Italijos karinių ir diplomatinių pareigūnų pateikta informacija apie Lietuvą ir jos kariuomenę kovų dėl nepriklausomybės metais ir tarpukariu. Pristatomas jų požiūris į Lietuvos kariuomenę, įvairias Lietuvai tarpukariu iškilusias problemas, santykius su Vokietija, Lenkija ir Sovietų Sąjunga.

Nuo 2017 m. pavasario Lietuvos istoriografiją ir teisės istoriją, taip pat visuomenės istorinės sąmonės formavimą ėmė veikti Vokietijos užsienio reikalų žinybos Politiniame archyve rastas ir paviešintas Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. priimtas nutarimas. Jis buvo parašytas, kaip jau patikimai nustatyta, vieno iš signatarų dr. Jurgio Šaulio ranka dviem kalbomis – lietuvių ir vokiečių. Nutarimą (vok. Beschluss) po tekstu kiekviena kalba tame pačiame dokumente pasirašė visi Lietuvos Tarybos nariai. Nors žiniasklaidoje, o po to ir akademinėse publikacijose ne kartą skelbta šio dokumento faksimilė arba nuotraukos, tačiau iki šiol nebuvo publikuotas visas šio svarbaus akto spausdintas tekstas. Kad užpildytų šią spragą, straipsnio autorius parengė Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nutarimo / Beschluss, kaip vientiso dokumento, transkripciją paraidžiui. Šio istorinio šaltinio paraidinis perrašas pirmą kartą skelbiamas akademinėje literatūroje, praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo jo priėmimo, pateikiant išsamius transkripcijos detalių ir niuansų paaiškinimus, publikacijos autoriaus įžvalgas, komentarus ir kai kurias išvadas. Tikimasi, kad tai prisidės ne tik prie Lietuvos valstybės atkūrimo proceso Pirmojo pasaulinio karo metais geresnio supratimo, šios problematikos istoriografijos tolesnės raidos, bet ir prie šiuolaikinės visuomenės istorinės sąmonės formavimo remiantis istorijos mokslo pasiekimais. Taip pat Lietuvos Respublikos institucijos, mokslinių ir kitų publikacijų autoriai galės nuo šiol remtis ne tik Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. priimto dvikalbio nutarimo atvaizdu, bet ir jo transkribuotu tekstu kaip istorijos šaltiniu.

Straipsnio tekstas išplaukė iš daugiau nei dešimtmetį tyrinėtos Nepriklausomybės kovų su bermontininkais medžiagos, kurią sudaro knygos, periodika, Lietuvos centrinio valstybinio archyvo fondų dokumentai, kautynių prie Radviliškio vietos analizė. Remiantis sukaupta informacija buvo skaitomi pranešimai. Vien 2018 metais pranešimai šia tema buvo skaitomi balandžio 19 d. Šiaulių universitete vykusioje jaunųjų tyrėjų mokslinėje konferencijoje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti ir lapkričio 9 d. Lietuvos karo akademijoje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Atkurtai Lietuvos kariuomenei – 100 metų“. Būtent šių pranešimų pagrindu gimusiame straipsnyje nagrinėjama kariavusių pusių patirtų nuostolių santykio problematika. Straipsnyje gilinamasi į vadų pateiktus duomenis apie nuostolių dydį, jie gretinami su priešo patirtais nuostoliais ir matoma, kad Lietuvos kariuomenės kai kurių vienetų vadai klydo – proporcija „1 su 3“, vertinant puolančiųjų ir besiginančiųjų nuostolius Radviliškio atveju klasikinės karinės taktikos požiūriu, tiesiog nepritaikoma. Vis dėlto pergalė prie Radviliškio buvo pasiekta, straipsnyje pateikiamos ir nagrinėjamos priežastys, padėjusios laimėti, nepaisant tam tikrų karo meno logikos prieštaravimų. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad straipsnyje neanalizuojamos kautynės, o tik vertinamos pavienės aplinkybės, kautynių statistika ir kontekstas.

Straipsnio tekstas išplaukė iš pranešimo, skaityto 2015 m. gruodžio 3 d. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Lietuva. 1914–1918 metai“. Jame nagrinėjami Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politiniame archyve (Politisches Archiv des Auswärtigen Amtes) saugomi šaltiniai, tiesiogiai susiję su „Lietuvos (lietuvių) klausimu“, parodoma, kad nuo 1917 m. dėl revoliucinių įvykių Rusijoje tapo itin aktuali jos valstybingumo problema. Į jos sprendimo peripetijas buvo įtraukta ir Vokietijos užsienio reikalų ministerija: ji rūpinosi šios problemos diplomatiniais aspektais tarptautinės teisės požiūriu, rinko atitinkamą informaciją, dalyvavo problemos svarstymuose ir esminiuose sprendimų priėmimo procesuose. Vokietijos reicho politinės ir karinės vadovybės strateginė linija – atkurti Lietuvos valstybingumą lietuvių (lietuviakalbių) tautos pagrindu – aiškiai matoma nuo 1917 m. pavasario, o šios politikos vaisiai išryškėja 1918 m. Šią nuostatą lėmė ne vien vokiečių imperialistiniai planai, bet ir elementarus siekis sustiprinti Vokietijos reicho ir į jo sudėtį įėjusios Prūsijos valstybės geopolitinę padėtį Rytuose, įteisinant Lietuvos atsiskyrimą nuo Rusijos ir kartu palaikant planuojamos lietuvių valstybės atskirtį nuo Lenkijos.