Karo archyvas

Straipsnyje aptariami 1565 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kariuomenės surašymo duomenys: Gardino pavieto registro struktūra, kaip buvo užrašomi į kariuomenę siunčiami asmenys – bajorų šeimos nariai ir ne bajorai, aprašomi žirgai ir kiti joti skirti arkliai. Pristatoma raitelių ir pėstininkų ginkluotė, aprašomi ginkluotės komplektai, pateikiami komplektų sąrašai pagal jų naudojimo dažnumą. Aprašoma apsauginė ir puolamoji raitelių ir pėstininkų ginkluotė, apsauginės ir puolamosios ginkluotės komplektai ir pateikiami komplektų sąrašai pagal jų naudojimo dažnumą.

2022 metais sukako 220 metų, kai prasidėjo Antrasis lenkų karas (1812 metų Prancūzijos ir Rusijos karas), tiesiogiai palietęs Lietuvos kraštą, jo žmones ir, žinoma, Kauno miestą, kuriame jau pirmosiomis Napoleono kariuomenės persikėlimo valandomis įvyko daug svarbių istorinių įvykių, kuriuos verta prisiminti. 1812 metų birželio 24 d., trečiadienį, Prancūzijos imperijos Vidurinė armija (Didžiosios armijos pagrindinė dalis), vadovaujama vieno talentingiausių karvedžių žmonijos istorijoje, imperatoriaus Napoleono I, forsavo Nemuną. Dešiniajame upės krante imperatorius tikėjosi rasti išsidėsčiusią Rusijos kariuomenę, bet ji jau buvo atsitraukusi.

Straipsnyje, remiantis publikuotais ir archyviniais šaltiniais, analizuojamos Prūsijos lietuvių karo tarnybos patirtys pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, sutelkiant dėmesį į Prūsijos lietuvių įsitraukimą į Lietuvos kariuomenę ir dalyvavimą Nepriklausomybės kovose 1919 m. pirmoje pusėje, akcentuojant Žemaičių bataliono, kuris buvo skirtas Prūsijos lietuviams, Tauragėje kūrimą ir gana trumpalaikę veiklą. Aptariamos Žemaičių bataliono, kuris galimai buvo svetimas Prūsijos lietuvių tapatybei, pavadinimo suteikimo priežastys, fragmentiški šio dalinio kovos epizodai, jo vado Jurgio Aukštuolaičio vaidmuo organizuojant Prūsijos lietuvius ir agituojant stoti į Lietuvos kariuomenę. Remiantis Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politiniame archyve saugomais dokumentais, nagrinėjama Vokietijos karinės ir civilinės vadovybės pozicija dėl Prūsijos lietuvių tarnybos Lietuvos kariuomenėje.

Straipsnyje nagrinėjama karo prievolės teisėkūra Lietuvoje 1918–1940 m. Apžvelgiami du tarpukario Lietuvos Respublikos kariuomenės laikotarpio elementai: karo prievolė ir teisėkūra. Nors šie elementai nagrinėjami kartu, bet ypatingas dėmesys skiriamas teisiniam aspektui. Nagrinėjamojo laikotarpio teisėkūra – tai procesas, kai buvo kuriami, keičiami arba pripažįstami netekusiais galios teisės aktai. Išskiriamos dvi pagrindinės teisėkūros pakopos – teisės akto projekto parengimas (teisės aktų leidybos iniciatyvos įgyvendinimas, projekto svarstymas, priėmimas) ir jo priėmimas bei paskelbimas (teisės akto pasirašymas, paskelbimas).

Vilnius per savo ilgą istoriją ne kartą nukentėjo nuo svetimų kariuomenių plėšimų ir sukeltų gaisrų. XX a. miestą niokojo karai, kuriuos lydėjo badas, užkrečiamosios ligos ir kitos nelaimės. Antrasis pasaulinis karas Vilniui ir jo gyventojams turėjo didelių neigiamų ir negrįžtamų padarinių. Remiantis istoriniais šaltiniais ir istoriografija straipsnyje nagrinėjamas mūšių dėl Vilniaus etapas (1944 m. liepos 6–13 d.), aptariami juose dalyvavusių karinių pajėgų (Vokietijos kariuomenės, lenkų pogrindinės organizacijos Armijos Krajovos (lenk. Armia Krajowa,(AK) ir Raudonosios armijos1 tikslai ir uždaviniai, mūšių dinamika, jų padariniai miestui ir jo gyventojams, nustatomas apytikslis žuvusių, sužeistų ir į nelaisvę patekusių karių skaičius.

Prahos pavasaris – tai komunistinėje Čekoslovakijoje 1968 m. sausio 5 d. prasidėjęs politinio atšilimo laikotarpis, kai komunistas reformistas Aleksandras Dubčekas (Alexander Dubček) tapo pirmuoju Čekoslovakijos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriumi. Jo kulminacija įvyko 1968 m. naktį iš rugpjūčio 20-osios į 21-ąją, kai Varšuvos pakto valstybių kariai, vadovaujami Sovietų Sąjungos kariuomenės, įžengė į Čekoslovakiją, kad sustabdytų prasidėjusias demokratizuojančias reformas. Straipsnyje analizuojama Lietuvos visuomenės – ne tik tuo metu sovietinės Lietuvos, bet ir išeivijos – reakcija į 1968 m. Prahos pavasarį. Bandoma išsiaiškinti, kaip jos oficialioji spauda atspindėjo šiuos įvykius, tiksliau – kokią propagandą šalies visuomenei skleidė sovietinė valdžia. Skiriama dėmesio ir tiesioginių karinės intervencijos dalyvių atsiminimams, analizuojamos KGB ataskaitos, kurios parodo Lietuvos visuomenės būseną.

2022-aisiais sukako 640 metų, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio (1381–1382) kariuomenė, puldama Jurbarke stovėjusią kryžiuočių pilį, pirmą kartą panaudojo bombardas. Taigi 1382 m. laikomi Lietuvos artilerijos pradžia. Tačiau straipsnyje bus kalbama ne apie artilerijos veiksmus mūšyje, bet mažai nagrinėta tema – apie artilerijos saliutavimą valstybinių švenčių metu ir minint žymesnes istorijos datas. Seniai žinoma, kad, gaudžiant artilerijos pabūklams, iš jų iššauti sviediniai neša mirtį. Tačiau būna ir išimčių – kai iš vamzdžio sklinda tik drebinantis garsas su šviesiai pilkų dūmų kamuoliais, žmonėms sukuriama įspūdinga šventinė nuotaika. Artilerijos saliutavimas – tai iškilminga pasveikinimo ar pagerbimo forma artilerijos pabūklų salvėmis, paprastai skiriamomis svarbiems valstybės asmenims pagerbti, šventėms ar sukaktims paminėti, valstybės vėliavos pakėlimui prie reprezentacinių pastatų ar kariniame laive, įplaukiančiame į kitos valstybės uostą, paskelbti. Artilerijos šventinė salvė – tai sutartinė šūvių papliūpa. Straipsnyje pristatoma apžvalginė artilerijos pabūklų šventinių saliutų Lietuvoje istorija.