Lietuvos metinė strateginė apžvalga

XXI a. Lietuva, kaip ir XX a. pirmoje pusėje, susiduria su grėsmėmis nacionaliniam saugumui bei valstybingumui. Dėl ribotų išteklių šalis objektyviai negali sukurti stambių reguliariųjų pajėgų, todėl permanentiškai plėtoja teritorinės gynybos pajėgas. Tarpukariu jų branduoliu buvo Lietuvos šaulių sąjunga, XXI a. – Krašto apsaugos savanorių pajėgos. Modeliuojant naujas teritorinės gynybos koncepcijas, neišvengiamai tenka pažvelgti ne tik į kitų šalių praktikas bei karybos teorijas, bet ir į nacionalinę – Lietuvos – patirtį. Pirmiausiai, tai –1990– 2004 m. patirtis, tačiau XX a. pirmoje pusėje Lietuvoje taip pat buvo taikoma bei teoriniu lygmeniu plėtojama teritorinės gynybos idėja. Kitas aspektas yra tas, kad teritorinė gynyba praktikoje yra labai glaudžiai susijusi su partizaniniais kariavimo metodais bei jų taikymu. Istorinė Lietuvos teritorinės gynybos patirtis bei partizaninio veikimo analizė nėra tik žinojimas dėl žinojimo. Tai gali turėti apčiuopiamą taikomąją reikšmę, nes, viena vertus, XX a. pirmoje pusėje Lietuva ne tik svarstė ir planavo, bet ir ne kartą praktikoje pritaikė šias koncepcijas. Be to, šalies geografinė lokalizacija bei eventualių konflikto šaltinių išsidėstymas, palyginus su tarpukariu, iš esmės, nepakito. Tarpukariu Rytų Prūsijos provincija (Vokietijos dalis), atskirta Lenkijos koridoriumi, iki 1939 m. rugsėjo buvo pusiau eksklavas. Panašiai tik jūros ir oro keliu ši teritorija pasiekiama ir dabar, nors tai jau yra Rusijos Federacijos dalis – Kaliningrado sritis. Dėl geopolitinių pokyčių po Antrojo pasaulinio karo „priešas iš Rytų“ geografiškai atsidūrė Lietuvos Vakaruose. Panaši padėtis ir pietrytiniame Lietuvos pasienyje – ne itin draugingą tarpukario Lenkiją pakeitė Aleksandro Lukašenkos valdoma Baltarusija. Nepakitusiai sąlyginai saugiu išlieka šiaurinis pasienis su Latvija, šiuo metu NATO sąjungininke, tarpukariu tik bandyta tartis dėl bendros gynybos, nors Latvija planavo tam tikrą paramą Lietuvos pajėgoms Vermachto puolimo iš Rytų Prūsijos į Rytus atveju, todėl tikslinga imtis analizuoti, kokį dėmesį Lietuvos kariuomenė tarpukariu skyrė karo istorijai ir kokios buvo XX a. teritorinės gynybos bei partizaninio pasipriešinimo patirtys bei kaip jos galėtų būtų naudingos gynybos ekspertams ir XXI a.

Nors nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba (NPPKT) yra nekvestionuojama karinė prievolė, labai svarbu, kad ji turėtų palaikymą tarp gyventojų. Klausimas, kas motyvuoja jaunus žmones savanoriškai atlikti NPPKT, išliks aktualus tiek, kiek veiks ši tarnyba. Straipsnyje mėginama identifikuoti, kur yra jaunuolių pritraukimo į privalomąją karo tarnybą galimybės. Nagrinėjamas Lietuvos visuomenės vertybinis kontekstas, atskirai išryškinant jaunosios kartos prioritetus. Jie leidžia suprasti, kuo remdamiesi jaunuoliai priima sprendimus ir į ką atsižvelgtų, apsispręsdami atlikti NPPKT. Straipsnyje gretinami šauktinių karių ir civilių jaunuolių požiūriai į NPPKT, kariuomenę ir šalies gynimą. Taip norima suvokti, kodėl pirmieji savanoriškai pasirinko NPPKT. Straipsnyje remiamasi duomenimis kiekybinių tyrimų, kuriuos 2015–2017 m. atliko Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Strateginių tyrimų centro mokslininkai, tirdami Lietuvos gyventojų, jaunuolių (15–30 m. vyrų) ir šauktinių karių nuomones. Taip pat remiamasi 2008 m. Lietuvoje atlikto Europos vertybių tyrimo duomenimis.

Žvalgybos veiklos efektyvumas yra tiesiogiai susijęs su žvalgybos pareigūnų elgesiu ir priklauso nuo jų moralinių nuostatų bei vertybių sistemos. Žvalgybinės veiklos specifika sąlygoja pareigūnų elgesio moralines dilemas. Žvalgybos institucijų veiklos metodai apima tiek etiškus, tiek ir su visuotinai priimtais etikos principais besikertančius taktinius elementus, galinčius diskredituoti demokratiją ir valstybės deklaruojamas pamatines vertybes. Straipsnyje analizuojamos etinės problemos, su kuriomis susiduriama taikant žvalgybos veiklos metodą HUMINT. Teorinės analizės pagrindu autoriai sudarė pirminį integralų žvalgybos pareigūno elgesio modelį, atsižvelgdami į pasirinkimų ir veiklos pasekmių kontekstą, kuris galėtų paskatinti tolesnes mokslines diskusijas šiuo klausimu.

Remdamiesi žiniasklaidos vartojimo teorijomis, analizuojame karinių grėsmių sampratas ir vertinimus. Analizėje remiamės Lietuvos gyventojų reprezentatyvios apklausos (vykdytos „Vilmorus“ 2016 m. pavasarį, N = 1004) duomenimis. Tyrimas rodo, kad žiniasklaidos vartojimo poveikį sustiprina kai kurie individualios politinės kompetencijos bruožai, kad karinių grėsmių sampratas veikia bulvarinė spauda, rusiška TV bei kokybiška spauda, kad skirtingų karinių grėsmių sampratas formuojančių veiksnių rinkiniai yra skirtingi. Labiausiai žiniasklaidos poveikio mastą veikia asmens tautinė priklausomybė, išsilavinimas, pajamos, dalyvavimas rinkimuose, politinis išprusimas, tarpasmeninė komunikacija politinėmis temomis bei kairės–dešinės savęs identifikavimas.