Karo archyvas

1926 m. Aukštųjų karininkų kursuose prasideda naujas periodas – kyla sumanymas sujungti iki tol savarankiškai veikusius Aukštuosius karo technikos kursus (įsteigti 1924 m. sausio 1 d.), kuriuos sudarė statybos ir elektrotechnikos skyriai, ir Aviacijos kursus, kurie atsirado kaip išformuotos (1919 m. gruodžio 16 d.) Aviacijos karo mokyklos, įsteigtos 1919 m. sausio 24 d., tęsinys.

Visus trys kursus, be skirtingos jų specifinės paskirties, vienijo bendras uždavinys – parengti kariuomenės daliniams kvalifikuotus specialistus, todėl manyta, kad visoms trims mokymo įstaigoms turėtų vadovauti vienas viršininkas, kurio kompetencijai būtų priskirtas visas karininkų korpuso mokymas ir tobulinimas.

1926 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Aukštųjų karininkų kursų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kursų įstatymą (Aukštųjų karininkų D. L. K. Vytauto kursų statutas panaikinamas), kuriame teigiama, kad kursų tikslas – tobulinti karininkus ir rengti įvairius karo specialistus, kurių negali parengti Karo mokykla. Kursus sudaro šie skyriai: bendrasis, artilerijos, inžinerijos (su statybos ir fortifikacijos poskyriais), technikos (su ryšių ir automobilių poskyriais), aviacijos, kūno lavinimo dalies. Tačiau dėl organizacinių nesklandumų visi trys kursai galutinai buvo sujungti tik 1927 m. kovo 16 d.

Kursams susijungus veikė 12 mokymo kabinetų ir laboratorijų. Surinkti eksponatai ir įrengti modernūs technikos įrenginiai sudarė galimybę ne tik teoriškai studijuoti reikalingas įvairių specialybių mokslo šakas, bet ir jas paremti praktika.

1923 m. liepos 15 d. Respublikos Prezidento A. Stulginskio įsakymu Nr. 74 kursai pavadinami „Aukštieji karininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kursai“. 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo metais pavadinami „Vytauto Didžiojo karininkų kursais“.

Vytauto Didžiojo karininkų kursai nustojo veikti apie 1930‒1933 m. Šiuos kursus baigė 704 karininkai, taip pat jie baigė įvairius trumpalaikio ir ilgalaikio pobūdžio kursus.

1932 m. balandžio 1 d. Aukštuosiuose karininkų kursuose įsteigus Generalinio štabo skyrių kursai peraugo į Aukštąją karo mokyklą, kuri tik 1938 m. gruodžio 10 d. oficialiai (de jure) tapo Vytauto Didžiojo aukštąja karo mokykla.

Siekiant išspręsti atsargos karininkų problemą, nuo 1926 m. Kaune, Karo mokykloje, buvo pradėti rengti atsargos karininkai ir tam įsteigti aspirantų kursai. Aspirantų kursų tikslas buvo iš inteligentų naujokų parengti atsargos karininkus, tinkamus karo metu vadovauti kautynėse smulkiems kariniams vienetams iki kuopos imtinai. 1926 m. gruodžio 1 d. pirmąją aspirantų laidą baigė 16 atsargos puskarininkių.

Apibendrinus įvairius pasiūlymus ir rekomendacijas, 1927 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu kariuomenei Nr. 95 buvo paskelbtos Aspirantų priėmimo, tarnybos ir mokymo laikinosios taisyklės, jų trūkumus pašalino 1931 m. nauja kariūnų aspirantų priėmimo ir tarnybos tvarka.

Siekiant toliau tobulinti kariūnų aspirantų rengimą, 1933 m. kovo 1 d. buvo priimtas Aspirantų tarnybos įstatymas ir Aspirantų tarnybos įstatymui vykdyti taisyklės. Atsargos karininkams rengti įsteigta Aspirantų tarnyba (1 str.). Aspirantais galėjo būti 18–29 m. asmenys, baigę ne mažiau kaip aukštesniąją mokyklą ir tinkami rikiuotei (2 str.). Aspirantais negalėjo būti teismo didesnėmis kaip areštas bausmėmis bausti, teisti, tardyti ir dėl kitų priežasčių tam netinkami asmenys (3 str.).

1934 m. lapkričio 30 d. Respublikos Prezidentas A. Smetona paskelbė Aspirantų tarnybos įstatymo pakeitimą.

1937 m. kovo 1 d. buvo paskelbtas dar vienas Aspirantų tarnybos įstatymo pakeitimas. Pagal 12 str. naują redakciją, aspirantai kariuomenėje turėjo tarnauti ne 12, o 15 mėn. (įskaitant ir kandidatais ištarnautą laiką): mokytis nustatytą laiką, išlaikyti egzaminus ir atlikti kariuomenėje praktiką. Besimokantys Karo mokykloje aspirantai aprūpinami kaip kariūnai, o tarnaujantys kariuomenės dalyse – kaip kareiviai. 13 str. skelbia, kad aspirantai ir kandidatai į aspirantus, nebaigę aspirantų mokymo kurso, karo prievolę atlieka bendra tvarka.

1937 m. balandžio 30 d. krašto apsaugos ministras brg. gen. S. Dirmantas ir kariuomenės vadas gen. št. plk. S. Raštikis, remdamiesi Aspirantų tarnybos įstatymo 19 str., paskelbė naujas Aspirantų tarnybos įstatymui vykdyti taisykles. Baigusiems mokslus aspirantams buvo suteikiamas jaunesniojo leitenanto laipsnis ir jie išleidžiami į atsargą. Atsargos karininkai šaukiami į pakartotinius mokymus, po kurių galėjo būti suteikiamas aukštesnis laipsnis iki kapitono imtinai. Atranka į kariūnus aspirantus buvo tokia pat griežta kaip ir į kadro kariūnų laidas. Aspirantų mokymas ir auklėjimas iš esmės nė kiek nesiskyrė nuo kadro kariūnų mokymo ir auklėjimo, tik aspirantų mokymo plane ypač pabrėžta specializacija. Tarpukario Lietuvos 40 kariuomenės vadovybė stengėsi padėti atsargos karininkams tobulinti savo karybos žinias ir įgūdžius, stiprinti ryšius su kariuomene. Iki Lietuvos okupacijos 1940 m. Karo mokykla išleido 14 aspirantų laidų, parengė 2585, įskaitant XV laidą – 2869 atsargos karininkus. Vertinant tokį intensyvų atsargos karininkų rengimą galima tvirtinti, kad kariuomenei buvo parengtas pakankamas karininkų rezervas, suteikiantis galimybę krizės atveju tikrosios tarnybos karininkų skaičių padidinti daugiau kaip dvigubai. XV aspirantų laidą užklupo sovietinė okupacija. Apskričių komendantų viršininkų atrinkti 335 kandidatai 1940 m. liepos 12 d. buvo priimti į XVI aspirantų laidą, o liepos 20 d. paleisti iš Karo mokyklos. Kariūnų mokymas turėjo vykti pagal patvirtintą Raudonosios armijos pėstininkų karo mokyklų programą. Aspirantus rengti jose nebuvo numatyta, todėl Vilniaus pėstininkų karo mokyklą 1940 m. spalio 2 d. baigė paskutinė – XV – aspirantų laida – 284 aspirantai.

Visus pagrindinius karinius dalykus dėstė Generalinio štabo karininkai, baigę mokyklas užsienyje. Dėstant pagrindinius dalykus, buvo laikomasi principo, kad lektoriai būtų baigę tą pačią užsienio karo mokyklą. Tam tikrų pagrindinių dalykų (bendroji taktika, Generalinio štabo tarnyba) lektoriai buvo etatiniai, o jiems talkino asistentai.

Visi Lietuvos generalinio štabo karininkai buvo baigę Europos valstybių aukštąsias karo mokyklas. Tačiau ir įsteigus 1931 m. savąją aukštąją karo mokyklą – Generalinio štabo skyrių – ryšiai su užsienio mokyklomis nebuvo nutraukti.

1938 m. gruodžio 10 d. LR Prezidento priimtas įstatymas, pagal kurį Vytauto Didžiojo karininkų kursai pavadinami Vytauto Didžiojo aukštąją karo mokykla, kurios tikslas – 1) suteikti karininkams aukštojo karo mokslo žinių, 2) kurti ir tobulinti karo mokslą ir jo rezultatus taikyti krašto sąlygoms ir poreikiams. Remiantis Vytauto Didžiojo aukštosios karo mokyklos įstatymo 27 str. (Vyriausybės žinios, 1938 m., Nr. 627), krašto apsaugos ministras brg. gen. K. Musteikis ir kariuomenės vadas brg. gen. S. Raštikis 1938 m. gruodžio 19 d. paskelbė Vytauto Didžiojo aukštosios karo mokyklos statutą.

Ši aukštoji karo mokykla rengė karininkus, kurie galėtų dirbti Generaliniame štabe bei vadovauti dideliems kariniams daliniams. Aukštoji karo mokykla ypatingai vertinga dėl to, kad joje įgyjamos žinios galėjo būti taikomos specifinėmis mūsų krašto sąlygomis. Joje jau buvo pradėtos kurti naujos Lietuvai tinkamos karinės doktrinos. Spėta parengti 3 Generalinio štabo karininkų (57 karininkai) ir 1 intendantų laidą (7 karininkai). Ketvirtoji laida mokslo metus pradėjo 1939 m. Dar 1940 m. pradžioje pradėta rinkti Aukštosios karo mokyklos Generalinio štabo skyriaus penktoji laida, tačiau, prasidėjus sovietinei okupacijai, Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla buvo uždaryta, daug absolventų ir dėstytojų ištremta į Sovietų Sąjungą ar nužudyta.