Karo archyvas

Lietuvos teisininko, mokslininko ir visuomenės veikėjo Mykolo Romerio gyvenimas, susijęs su karine patirtimi Didžiojo karo metais, menkai tyrinėtas. 1915–1917 m. M. Romeris tarnavo lenkų legionuose, o 1915 m. rudenį tiesiogiai dalyvavo karo veiksmuose Galicijos fronte. Straipsnyje taikant teksto (dienoraščio) ir nagrinėjamos asmenybės biografinių duomenų analizės metodus aptariama Lietuvos teisininko ir visuomenės veikėjo M. Romerio patirtis fronte Pirmojo pasaulinio karo metais, atskleidžianti jo požiūrį į karo kasdienybę ir jo dalyvių asmenybes, idėjas kurti lietuviškus junginius lenkų legionuose, taip pat Rusijos siekius ir vykdomos politikos vertinimą. Pagrindiniu tyrimo šaltiniu tapo Pirmojo pasaulinio karo metų M. Romerio dienoraštis, kuriame atsispindi autoriaus asmeninės patirtys, pateikiama įvykių karo frontuose apžvalga, požiūris į Rytų Europos tautų geopolitinę orientaciją tarp Rytų ir Vakarų, įvairūs projektai ir karo meto įvykių vertinimas.

Straipsnyje atskleidžiama 1925–1940 m. leisto karo istorijos žurnalo „Karo archyvas“ reikšmė susipažįstant su 1915–1918 m. vokiečių okupacijos laikotarpio Lietuvos visuomenės socialinėmis problemomis. 1918 m. nepriklausomybę atgavusios Lietuvos politinė ir karinė vadovybė daug dėmesio skyrė karo mokslų puoselėjimui ir plėtojimui. Karo istorija laikyta integralia šių mokslų dalimi, šios srities straipsniai buvo spausdinami nuo 1921 m. leidžiamame karo mokslų žurnale „Mūsų žinynas“ ir 1925 m. tikslingai įsteigtame karo istorijos žurnale „Karo archyvas“. Bendrajam Lietuvos istorijos mokslui tuo metu susiduriant su įvairiomis organizacinėmis ir leidybos problemomis „Karo archyvo“ leidėjai nusprendė publikuoti ir labiau nuo karo istorijos nutolusius tekstus. Taip leidinyje savo vietą rado ir straipsniai apie lietuvių civilinės visuomenės būklę vokiečių okupacijos laikotarpiu. Ilgainiui jų publikavimas „Karo archyve“ tapo įprastas ir virto tam tikra tradicija.

Straipsnio tekstas išplaukė iš pranešimo, skaityto 2015 m. gruodžio 3 d. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Lietuva. 1914–1918 metai“. Jame nagrinėjami Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politiniame archyve (Politisches Archiv des Auswärtigen Amtes) saugomi šaltiniai, tiesiogiai susiję su „Lietuvos (lietuvių) klausimu“, parodoma, kad nuo 1917 m. dėl revoliucinių įvykių Rusijoje tapo itin aktuali jos valstybingumo problema. Į jos sprendimo peripetijas buvo įtraukta ir Vokietijos užsienio reikalų ministerija: ji rūpinosi šios problemos diplomatiniais aspektais tarptautinės teisės požiūriu, rinko atitinkamą informaciją, dalyvavo problemos svarstymuose ir esminiuose sprendimų priėmimo procesuose. Vokietijos reicho politinės ir karinės vadovybės strateginė linija – atkurti Lietuvos valstybingumą lietuvių (lietuviakalbių) tautos pagrindu – aiškiai matoma nuo 1917 m. pavasario, o šios politikos vaisiai išryškėja 1918 m. Šią nuostatą lėmė ne vien vokiečių imperialistiniai planai, bet ir elementarus siekis sustiprinti Vokietijos reicho ir į jo sudėtį įėjusios Prūsijos valstybės geopolitinę padėtį Rytuose, įteisinant Lietuvos atsiskyrimą nuo Rusijos ir kartu palaikant planuojamos lietuvių valstybės atskirtį nuo Lenkijos.