Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Straipsnyje nagrinėjama šiandieninė transatlantinė bendrija ir analizuojami iššūkiai Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) bei Europos Sąjungos (ES) bendradarbiavimui. Pirmoje dalyje aptariamos sąlygos funkcionuoti transatlantiniams santykiams, pagrindiniai veikėjai ir jų vaidmuo šiuolaikinėje pasaulio tvarkoje. Taip pat apibrėžiama Tarptautinė sistema ir dviejų pagrindinių veikėjų – ES ir JAV vieta joje, įvertinami kiti veiksniai, turintys esminės įtakos šių dviejų veikėjų tarpusavio santykių vystymosi sėkmei. Antrojoje dalyje analizuojami veiksniai ir prielaidos JAV ir ES konkurencijai bei bendradarbiavimui. Straipsnis baigiamas apibendrinančiomis pastabomis, atkreipiant dėmesį į būtinybę stiprinti politinį modelio patrauklumą, atlikti politinių ir idėjinių ryšių peržiūrą, įvertinti pasaulio tvarkos reikalavimus, sąjungininkų įvaizdžio bei ateities vizijų aspektus. Išvadose akcentuojama, kad tarptautinių organizacijų vaidmens pokyčiai, labiau išreikštas ES valstybių narių suverenitetas ir JAV vienašališka politika ir toliau išlieka potencialiais iššūkių JAV ir ES bendradarbiavimui šaltiniais.

Dažnai naudojamas terminas „globalinis karas su terorizmu“ yra tapęs įprastu Vakarų pasaulio politinių lyderių, akademikų ir analitikų leksikoje. Tačiau jis sukelia nemažai prieštaravimų bei interpretacijų, kurie nepadeda suvokti vykstančio konflikto esmės ir dinamikos. Pirmiausia reikia pripažinti, jog tai yra karas, kuriame konfliktuojančios pusės siekia politinių tikslų ir naudoja prievartą jiems pasiekti. Turint omeny, kad viena iš šių pusių yra nevalstybinis veikėjas, produktyviausias kelias yra bandyti taikyti seniai egzistuojančią ir gerai išplėtotą sukilimo ir kontrsukilimo teoriją, iki šiol naudotą tik konfliktui valstybės viduje tarp vyriausybės ir sukilėlių. Didele dalimi „globalinio karo su terorizmu“ strateginė logika atitinka šios teorijos principus, tačiau juos taikyti reikia šiai teorijai neįprastoje aplinkoje – tarptautinės sistemos lygyje, su globalinės ir transnacionalinės dimensijos dikuotuojamais savitais iššūkiais.

Europos Sąjungos (ES) strateginės raidos klausimai dar retai atsiduria Lietuvos politiniame diskurse. Tai, be abejo, laikinas reiškinys. Mūsų tiesioginis, fizinis dalyvavimas Europos integracijos ir konsolidacijos procesuose neišvengiamai reikalaus ir didesnio aktyvumo svarstant strateginius tų procesų klausimus. Integracijai būtinų procesų finansavimas – vienas iš jų. Straipsnis skirtas beveik pusantrų metų trukusioms diskusijoms dėl naujam septynerių metų laikotarpiui numatytos ES biudžetinės sąrangos, vadinamosios 2007–2013 m. finansinės perspektyvos (FP). Straipsnio pradžioje apibūdinami keli svarbiausi specifiniai ES biudžeto formavimo ir struktūros bruožai. Pagrindinis dėmesys skiriamas 2004–2006 m. laikotarpiu vykusioms diskusijoms ir deryboms dėl naujosios FP. Kaip pagrindinis finansinis Bendrijos dokumentas, naujoji FP išprovokavo ES šalių narių nacionalinių interesų griežtesnį apibrėžimą, iškėlė aikštėn jų skirtumus, privertė šalis nares konkretizuoti jų reikalavimus biudžeto mastui bei struktūrai ir dar kartą pastūmėjo spręsti nesutarimus kompromiso paieškomis.

Lietuvai tapus Europos Sąjungos ir NATO nare, keičiasi ir jos santykiai su Rusija. Bet tai iš esmės šių santykių nepablogino. Šalys ir toliau plėtoja abiem pusėms naudingus ekonominius ir kultūrinius ryšius, regioninį bendradarbiavimą. Todėl Rusijos santykiai su Lietuva išlieka glaudesni nei su kitomis Baltijos šalimis. Vis dėlto šiuose santykiuose vis dar nėra galutinai atsisakoma išankstinių neigiamų nuostatų ir ne visada žiūrima abipusės naudos, o ilgalaikė perspektyva atrodo optimistiškai. Kadangi Rusijos santykiai su Jungtinėmis Valstijomis ir Europos Sąjunga gerės, šalys stengsis mažiau konkuruoti, skatins bendradarbiavimą ir partnerystę, tai neišvengiamai teigimai veiks ir santykius su Baltijos šalimis.

Straipsnyje siekiama apžvelgti Rusijos rinkimų sistemos sudėtine dalimi tapusius fenomenalius reiškinius ,,valdžios partiją“ ir administracinį resursą, vertinant juos kaip antidemokratinius ir neformalius elementus, trukdančius demokratinės rinkimų sistemos konsolidacijai. Nuosekliai aptariamos federalinių bei 2005 m. pabaigos ir 2006 m. regioninių rinkimų praktikos, siekiant išsiaiškinti šių rinkimų proceso reiškinių sklaidos mastą, metodus ir su jais susijusią politinę konjunktūros įtaką. Remiantis atliktais pastebėjimais, aptariami galimi būsimų rinkimų preliminarūs scenarijai (pirmiausiai 2007 m. Valstybės Dūmos ir kai kurios galimos sąsajos su 2008 m. Prezidento rinkimais).

Šiame straipsnyje autorė remiasi teorine prielaida, kad, stiprėjant tarptautinės ekonominės tvarkos politizacijai ir politinei konkurencijai, vyriausybėms vis labiau kišantis į prekybos, pinigų ir gamybos sritis, kartelizacijos, eksporto ribojimo ar skatinimo ir panašūs sprendimai tampa svarbiausiais mechanizmais dalijantis rinkas. Pavyzdžiu imama Rusija ir parodoma, kaip ekonominiai ištekliai lemia valstybės strateginę ir diplomatinę galią. Aptariama, kaip posovietinėse ekonomikose atsiradęs ypatingas faktorius - politinių lyderių siekis vienaip ar kitaip pakreipti valstybės ekonomikos reikalus dėl savo pačių pozicijų stabilumo ir finansinio palaikymo garantijų, asmeninių turtinių interesų ar sau artimų žmonių gerovės – veikia šiandieninės Rusijos ekonominę sistemą ir jos vystymosi tendencijas.

Straipsnyje pristatomas Rusijos mokslininkų požiūris į geopolitikos transformaciją informacijos amžiuje. Išryškinami galios ir erdvės sampratų pokyčiai, kurie sukūrė sąlygas informacinei geopolitikai tapti aktualia mokslinės analizės problema. Aptariamas informacinio karo, kuris Rusijoje suvokiamas kaip šiuolaikinių geopolitinių strategijų įgyvendinimo įrankis, reiškinys. Iškeliama tradicinių manipuliavimo technikų taikymo ir „mediageninių“ krizių dramaturgijos grėsmė. Pristatoma valstybės informacinės kultūros, kuri atlieka šiuolaikinės visuomenės apsaugos nuo tokių informacinių atakų funkciją, samprata. Informacinio karo tyrimuose ir politikos praktikoje pastaruoju metu ryškėja tendencija informacinio saugumo problemas spręsti tradiciniais draudimų ir ribojimų būdais. Toks požiūris netinka atviroms demokratinėms visuomenėms, todėl straipsnyje siūlomi alternatyvūs informacinio saugumo sprendimo būdai.

Jau daugiau nei dešimtmetį Baltarusijoje įsitvirtinęs autoritarizmas vis dar sunkiai paaiškinamas fenomenas. Straipsnyje analizuojamas vienas iš kovos dėl valdžios instrumentų – politinio elito – valdančio ir opozicinio – retorika, kuria siekiama mobilizuoti visuomenę politinėje kovoje. Valdžios ir opozicijos retorika analizuojama trimis aspektais: kaip konkuruojantys elitai kalba apie šlovingą praeitį, degradavusią dabartį ir utopinę ateitį. Pagrindinė tokios retorikos dimensija – aiškiai identifikuoti tautos nuosmukio šaltinį, todėl per kolektyvinį veiksmą tauta įveiks nuosmukio priežastis ir atgaus pirminę harmoningą esmę. Straipsnyje siekiama įrodyti, kad pasitelkus šią trinarę retorikos struktūrą, Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai pavyks trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu užsitikrinti išlikimą valdžioje. Tačiau išvada gali pasirodyti šokiruojanti: dabartinei Baltarusijos valdžiai pavyko įtikinti visuomenę, kad tikrasis šalies klestėjimas buvo realizuotas Sovietų Sąjungoje, o šiuo metu nors ir dėl trumpo, tačiau pragaištingo opozicijos valdymo, taip pat dėl dabartinės opozicijos veiklos šalis patiria kai kuriuos sunkumus, tačiau utopinė ateitis jau yra realizuota. Opozicija, kol ta dabarties utopija bus grindžiama minimaliu ekonominiu išgyvenimu ir visuomenės tikėjimu, kad visi tikslai jau pasiekti, neturi galimybės mobilizuoti kritinės masės savo idėjoms paremti ir patekti į valdžią.

Straipsnyje analizuojant Lietuvos saugumo ir gynybos politikos raidą nuo 1990 m. iki šių dienų mėginama apibrėžti jos pagrindines tendencijas ir perspektyvas. Lietuvos saugumo ir gynybos politikai didžiausią įtaką turėjo valstybingumo įtvirtinimo ypatybės. Atsikūrusi Lietuvos valstybė turėjo užtikrinti ne tik valstybės suvereniteto išsaugojimą, bet ir sudaryti palankias sąlygas esminiams teisiniams ir ekonominiams pokyčiams. Šiems sudėtingiems uždaviniams įgyvendinti buvo pasirinktas narystės NATO ir ES kelias. Narystės šiose organizacijose kriterijų tenkinimas bei derybų procesas vedė prie visapusiškos valstybės ir visuomenės transformacijos. Saugumo politikoje tai skatino negatyvių nuostatų kaimyninių valstybių atžvilgių įveikimą bei perėjimą prie bendro saugumo sampratos. Šie procesai lėmė pokyčius gynybos politikoje, perėjimą nuo teritorinės prie kolektyvinės gynybos koncepcijos bei ginkluotųjų pajėgų reformą. Tapusi ES ir NATO nare, Lietuva imasi ambicingo lyderės vaidmens, skleisdama politinių ir ekonominių reformų patyrimą į kaimynines rytų šalis. Lietuva palaiko karinės ES dimensijos stiprinimą, tačiau nepritaria galimam ES ir NATO funkcijų ir pajėgumų dubliavimui, savo saugumą siedama su tvirto transatlantinio ryšio išlaikymu.

Lietuvos strateginė kultūros tyrimas padeda suprasti ir paaiškinti mūsų valstybės gynybos politiką parodydamas kaip tradicijos, mąstymo stereotipai, vyraujantys elgesio modeliai daro įtaką svarbiausiems gynybos politikos sprendimams. Šiame straipsnyje iš skirtingų pusių parodomas Lietuvos strateginės kultūros formavimasis ir jos pagrindiniai bruožai, atskleidžiama strateginės kultūros įtaka sprendimų priėmimo procesui. Ši analizė bus pateikta remiantis trimis esminiais debatais: dalyvavimui tarptautinėse operacijose, gynybos biudžetas ir kariuomenės reforma. Straipsnis parodo, kad tam tikos Lietuvos strateginės kultūros ypatybės, kaip valstybės reikšmės iškėlimas, elitizmas, saugumo militarizavimas ir jo atsiejimas nuo saugumo politikos, dažnai turi didžiulę įtaką sprendimo priėmimo efektyvumui.