Journal:Karo archyvas
Volume 35, Issue 1 (2020), pp. 187–227
Abstract
Vadovavimo ir vado temos 1930–1940 m. Lietuvos kariuomenės doktrininiuose leidiniuose, periodikoje, įvairiuose dokumentuose ir kitur buvo aptariamos gana dažnai. Visą nagrinėjamą laikotarpį šios temos taip ir neišsikristalizavo į vieną apčiuopiamą vadovavimo sampratą, kurią kariuomenė galėtų apibrėžti kaip kertinę doktriną ir kuria remiantis būtų klojami visų lygių vadovavimo pagrindai ir vykdomas su vadovavimu susijęs karinis rengimas. Todėl tarpukariu tarp vadų ir kitų karių nuolat vyko diskusija, kaip reikėtų traktuoti vadą ir karinį vadovavimą.
Siekiant išsiaiškinti, kokia Lietuvos kariuomenėje buvo vadovavimo saprata, šiame straipsnyje analizuojamos trys šaltinių ir literatūros grupės, o jų esminiai panašumai pabaigoje susiejami į vieną apibendrinamąją sampratą. Pirmoji grupė – tai doktrininiai Lietuvos kariuomenės dokumentai, apibrėžiantys karinių vienetų kasdienę ir kovinę veiklą ir traktuotini kaip oficialioji (formalioji) Lietuvos kariuomenės pozicija vadovavimo klausimais daliniuose, kurią įdiegti buvo dalinių vadovybės pareiga, ir kartu mokomoji medžiaga vykdant kasdienį karių rengimą. Antroji grupė yra karinio rengimo ir mokymo įstaigų indėlis į tarpukario karininkijos ir vadovaujančių puskarininkių rengimą per įvairių kursų mokymo programas, karo pedagogikos, psichologijos ir karinio rengimo leidinius. Trečiąją grupę sudaro karinės periodikos leidiniai, tokie kaip „Karys“, „Kardas“, „Mūsų žinynas“, ir juose išsakyta įvairių kariuomenės atstovų pozicija vadovavimo klausimais. Tyrimo chronologinės ribos – XX a. 4-asis dešimtmetis, nes šiuo laikotarpiu pastebimas ženklus su vadovavimo problematika susijusių klausimų analizei tinkamos medžiagos pagausėjimas.
Journal:Karo archyvas
Volume 34, Issue 1 (2019), pp. 217–239
Abstract
1944 m. rugpjūčio–1945 m. kovo mėn. pustrečio šimto Lietuvos laisvės kovotojų tobulinosi Vokietijos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos mokyklose. Jose kovotojai mokėsi iki būrio dydžio grupėmis, sudarytomis pagal tautinę priklausomybę, nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Kovotojai organizavo partizanų kovinius būrius, papildė jau susiformavusius partizanų junginius, buvo paskirti įvairių partizanų junginių vadais, štabo skyrių viršininkais, organizavo ir vykdė partizanų kovinį rengimą.
Žvalgybos-diversijos mokyklas baigę laisvės kovotojai kovėsi su reguliariosios, saugumo, pasienio, vidaus kariuomenės daliniais, dalis kovotojų žuvo per kautynes, buvo nukauti, dingo be žinios, legalizavosi, buvo nuteisti laisvės atėmimo ir sušaudymo bausmėmis.
Straipsnyje analizuojamos karių ir karininkų psichologinio atsparumo ugdymo galimybės. Pagrindinis dėmesys sutelktas į psichologinio atsparumo svarbą šios profesijos atstovams. Kariuomenė pati savaime dėl savo funkcijų yra neatsiejama nuo nelaimių, iššūkių, negatyvių patirčių ir kasdieninio streso. Dauguma nepageidaujamų patirčių siejamos su ilgalaikėmis misijomis, operacijomis, nuolatiniu neapibrėžtumu, ilgu išsiskyrimu su artimaisiais, kolegomis, dažnu gyvenamosios vietos keitimu ir karių tarpusavio santykiais. Nuolatinė darbo ir asmeninės aplinkos veiksnių dinamika, asmeniui skirtingose gyvenimo sferose keliami reikalavimai, iššūkiai, siekiant tikslų, neišvengiamai verčia ugdyti gebėjimą nepalūžti, nepasiduoti, išsaugoti savivertę, sunkumuose įžvelgti galimybes ir naudą, o ne problemas ir žlugdymą (ugdyti psichologinį atsparumą).