Šiuolaikinės visuomenės ugdymo veiksniai

1990 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas „legendomis apipintas“ povandeninių plaukikų būrys. Toks būrys Lietuvos jėgos struktūrose pradėtas formuoti paskutiniame XX a. dešimtmetyje naro specialybę SSRS įgijusio kovos menų (karate) trenerio ir instruktoriaus Valerijaus Krisikaičio iniciatyva. Siekdamas padėti besikuriančioms Lietuvos Krašto apsaugos departamento formuotėms, V. Krisikaitis išreiškė norą dirbti krašto apsaugos sistemoje – organizuoti žmonių rengimą kovinei savigynai ir suformuoti povandeninių plaukikų grupę, kad būtų apsaugotas Klaipėdos uostas nuo galimų svetimų šalių diversantų keliamo pavojaus ir užpuolimų. Tuometis Krašto apsaugos departamento direktorius pritarė šiai idėjai ir priėmė V. Krisikaičio siūlomą pagalbą. 1990 m. gruodžio mėn. Klaipėdoje buvo pradėta burti vyrų savanorių grupė ir surengtos pirmosios kovinės savigynos bei nardymo treniruotės. Visas Lietuvos Respublikos kariuomenės narų sistemos kūrimas truko ne vienus metus. Reikėjo laiko ištreniruoti ir puikiai parengti asmenis, galinčius atlikti žvalgybą išnėrus iš vandens, įvairias kovines užduotis, specialiąsias operacijas ir nesprogusios amunicijos iškėlimą iš vandens. Karinio nardymo bazė ir narų – kovinių plaukikų – rengimas Lietuvos Respublikoje nuo 1992 m. buvo išplėtoti iki itin aukšto lygio. Šalyje atsirado narų rengimo „šerdis“ – ja tapo V. Krisikaičio vadovaujamas Kovinių plaukikų būrys Klaipėdoje. Lietuvos kariuomenė 1993–2004 m. tapo pajėgi profesionaliai parengti pakankamai kovinių plaukikų narų, galinčių atlikti nesprogusios amunicijos iškėlimo iš vandens darbus, vien savo mokymo centruose. Šalyje parengti koviniai narai buvo pripažinti tarptautinio masto užsienio valstybių narų rengimo centrų ir patys galėjo suteikti specialiųjų nardymo žinių kitiems Lietuvos

XX a. ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje Europos, taip pat Lietuvos, kariuomenės ruošėsi naujam ginkluotam konfliktui. Lietuvos kariuomenės vadovybės užduotis buvo kuo geriau parengti ir aprūpinti savo karinius vienetus, kad jie gebėtų vykdyti krašto gynybą, jei tikėtinos priešiškos pajėgos įsiveržtų į Lietuvos teritoriją. Savo ruožtu vadai privalėjo užtikrinti nepertraukiamą ir savalaikį dalinių valdymą tiek mobilizacijos, tiek karo metu. Tam tikslui Lietuvos kariuomenės vadovybė planavo panaudoti turimus ryšių pajėgumus, kurie taikos, mobilizacijos ar karo metu sudarytų sąlygas keistis informacija, būtina vadams pamatuotiems sprendimams bet kurioje karinėje operacijoje priimti.

Kariuomenėje patriotizmo ugdymas, tvirtų pilietinių nuostatų formavimas yra neatsiejama karių rengimo dalis. Tai daroma ne tik vykdant formaliąsias mokymo programas, bet ir neformalųjį ugdymą – per valstybės, kariuomenės ir konkretaus dalinio istorinėms sukaktims skirtus šventinius minėjimus ir kitus renginius, paskaitas, susitikimus su Laisvės kovų dalyviais, edukacines išvykas. Patriotinėms aspiracijoms stiprinti labai svarbus tapatumo su savo kariniu vienetu, jo bendruomene, tradicijomis jausmas. Karius vienija bendra tarnyba, uniforma, dalinio pavadinimas, vėliava, emblema, šūkiai ir daugybė kitų dalykų.

Karo mokykla taikos meto sąlygomis parengdavo pakankamai karininkų Lietuvos kariuomenei, bet reikėjo ieškoti būdų, kaip papildyti jaunesniųjų karininkų, reikalingų karo metu, rezervą ir parengti trūkstamų specialistų reguliariajai taikos meto kariuomenei. Tai buvo daroma organizavus kariūnų aspirantų tarnybą.

Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos aviacija 1919–1940 metais. Autorius naudodamasis jam prieinamais istoriniais ir literatūriniais šaltiniais siekia išanalizuoti tarpukario aviacinių žinybų bendradarbiavimą, atlikti istorinę aviacinių institucijų analizę.