Karo archyvas

Straipsnyje analizuojamos pagrindinės institucinės išorinės priežastys, darančios įtaką karo tarnybos patrauklumui. Dėmesys sutelkiamas į karo tarnybos įvaizdžio formavimą žiniasklaidoje, karių ir visuomenės požiūrį į karo tarnybą, kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventes, jaunimo karinį rengimą mokyklose bei išlydėtuvių į kariuomenę ritualinės praktikos pokyčius. Straipsnis grindžiamas istoriniu metodu, apimančiu euristiką, kritiką ir interpretaciją. Analizės metodas taikomas siekiant nustatyti priežastinius ryšius tarp išorinių institucinių veiksnių, formuojančių karo tarnybos patrauklumo politiką. Turinio analizė pasitelkta analizuojant periodiką, memuarus, dienoraščius ir kitus šaltinius, siekiant atskleisti medžiagos semantines prasmes. Sintezės metodas leido integruoti surinktą informaciją ir išryškinti sąsajas tarp skirtingų karo tarnybos patrauklumo aspektų. Straipsnio tekstui konstruoti taikyti naratyvinis ir deskriptyvinis metodai. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais: istoriografine literatūra, archyviniais dokumentais, karių atsiminimais, laiškais, dienoraščiais ir 1918–1940 m. periodine spauda. Straipsnis aktualus tuo, kad atskleidžia, kaip išoriniai instituciniai veiksniai formavo karo tarnybos įvaizdį ir skatino visuomenės palankumą jai, o šios įžvalgos reikšmingos ir šiandienos gynybos bei pilietinio ugdymo kontekste.

Svarbias praeities asmenybes ar įvykius įamžinančių pavadinimų suteikimas kariuomenės vienetams yra istorinės atminties puoselėjimo dalis. Tai, kiek viena ar kita praeities epocha aktualizuojama mūsų dienomis, padeda suvokti istorinės atminties tyrimai, „atminties vietų“ analizė. Be abejo, „atminties vietų“ identifikavimas, klasifikavimas, jų tarpusavio santykio nustatymas gali būti labai įvairus, dažniausiai nulemtas subjektyvaus tyrėjo požiūrio, jo pasirinktos tyrimo krypties.

Šio tyrimo objektas – istorinė atmintis moderniojoje Lietuvos kariuomenėje. Tyrimo tikslas – įvertinti kariuomenės vienetų pavadinimų, kaip „atminties vietų“, reikšmę šiuolaikinėje Lietuvos kariuomenėje. Tyrimo uždaviniai – išsiaiškinti vardų suteikimo kariuomenės daliniams ištakas, palyginti situaciją 1918–1940 m. ir dabartinėje Lietuvos kariuomenėje, įvertinti istorinių tradicijų tęstinumo ir naujų tradicijų kūrimo ypatumus, palyginti vardų teikimo kariuomenės vienetams Lietuvoje ir kitose šalyse ypatumus.

Daugelis Lietuvos kariuomenės vienetų (nuo bataliono ir aukštesni, retai – kuopos) yra pavadinti Lietuvos istorinių asmenybių vardais, kitiems suteikti praeities kariuomenės (taip pat ir partizaninio judėjimo) vienetų ir junginių (pulkų, partizanų rinktinių), pajėgų rūšių (dragūnų, husarų, ulonų), rečiau – mūšių ir pan. pavadinimai. Pagarbos praeičiai tradiciją, besireiškiančią per istoriškai akcentuotus dalinių ir junginių pavadinimus, šiuolaikinė Lietuvos kariuomenė perėmė iš 1918–1940 m. Lietuvos kariuomenės ir antisovietinės rezistencijos kovotojų.

Tarpukario Lietuvos kariuomenės pulkams daugiausia buvo suteikti istorinių asmenybių, gyvenusių XIII–XV a., vardai. XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą reprezentavo tik Jonušo Radvilos asmenybė ir istorinių kavalerijos rūšių (husarų, ulonų, dragūnų) pavadinimai. Tokią disproporciją lėmė to meto politinės aplinkybės, ankstyvojo LDK istorijos laikotarpio sureikšminimas ir ne visada objektyvus vėlyvojo LDK periodo, Abiejų Tautų Respublikos laikotarpio, primiršimas.

Dabartinėje Lietuvos kariuomenėje per karinių vienetų pavadinimus labiausiai reflektuojami du Lietuvos istorijos periodai: XIII–XV a. ir 1944–1953 m. antisovietinis partizaninis judėjimas. Taip pat gana daug dėmesio skiriama 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos, Nepriklausomybės kovų istorijai. Vėlyvasis LDK istorijos periodas reflektuojamas gana menkai, o XVIII a. pabaigos–XIX a. sukilimai beveik visiškai neatsispindi kariuomenės vienetų pavadinimuose. Išskirtinis, analogų kitų šalių kariniuose laivynuose praktiškai neturintis, yra sprendimas vadinti Lietuvos karinių jūrų pajėgų laivus senųjų baltų genčių ir istorinių Lietuvos regionų vardais.

Istorinių asmenybių vardų, svarbiausių mūšių ar karinių operacijų pavadinimų suteikimas nėra tik Vidurio ir Rytų Europai būdinga ar juo labiau „sovietinė“ tradicija. Toks ar panašus, kaip Lietuvoje, kariuomenės dalinių pavadinimų formavimo principas būdingas įvairioms Europos šalims. Ypač artimi modeliai naudojami Lenkijoje, Rumunijoje ir Ispanijoje.

Vardų suteikimas kariuomenės vienetams ir konkretiems karinėse teritorijose esantiems objektams padeda ugdyti karių ir plačiosios visuomenės istorinę atmintį, patriotizmą, pabrėžia ilgaamžes Lietuvos karybos istorijos tradicijas ir jų tęstinumą. Tai svarbi ir neabejotinai saugotina Lietuvos kariuomenės tradicija.

Siekiant išspręsti atsargos karininkų problemą, nuo 1926 m. Kaune, Karo mokykloje, buvo pradėti rengti atsargos karininkai ir tam įsteigti aspirantų kursai. Aspirantų kursų tikslas buvo iš inteligentų naujokų parengti atsargos karininkus, tinkamus karo metu vadovauti kautynėse smulkiems kariniams vienetams iki kuopos imtinai. 1926 m. gruodžio 1 d. pirmąją aspirantų laidą baigė 16 atsargos puskarininkių.

Apibendrinus įvairius pasiūlymus ir rekomendacijas, 1927 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu kariuomenei Nr. 95 buvo paskelbtos Aspirantų priėmimo, tarnybos ir mokymo laikinosios taisyklės, jų trūkumus pašalino 1931 m. nauja kariūnų aspirantų priėmimo ir tarnybos tvarka.

Siekiant toliau tobulinti kariūnų aspirantų rengimą, 1933 m. kovo 1 d. buvo priimtas Aspirantų tarnybos įstatymas ir Aspirantų tarnybos įstatymui vykdyti taisyklės. Atsargos karininkams rengti įsteigta Aspirantų tarnyba (1 str.). Aspirantais galėjo būti 18–29 m. asmenys, baigę ne mažiau kaip aukštesniąją mokyklą ir tinkami rikiuotei (2 str.). Aspirantais negalėjo būti teismo didesnėmis kaip areštas bausmėmis bausti, teisti, tardyti ir dėl kitų priežasčių tam netinkami asmenys (3 str.).

1934 m. lapkričio 30 d. Respublikos Prezidentas A. Smetona paskelbė Aspirantų tarnybos įstatymo pakeitimą.

1937 m. kovo 1 d. buvo paskelbtas dar vienas Aspirantų tarnybos įstatymo pakeitimas. Pagal 12 str. naują redakciją, aspirantai kariuomenėje turėjo tarnauti ne 12, o 15 mėn. (įskaitant ir kandidatais ištarnautą laiką): mokytis nustatytą laiką, išlaikyti egzaminus ir atlikti kariuomenėje praktiką. Besimokantys Karo mokykloje aspirantai aprūpinami kaip kariūnai, o tarnaujantys kariuomenės dalyse – kaip kareiviai. 13 str. skelbia, kad aspirantai ir kandidatai į aspirantus, nebaigę aspirantų mokymo kurso, karo prievolę atlieka bendra tvarka.

1937 m. balandžio 30 d. krašto apsaugos ministras brg. gen. S. Dirmantas ir kariuomenės vadas gen. št. plk. S. Raštikis, remdamiesi Aspirantų tarnybos įstatymo 19 str., paskelbė naujas Aspirantų tarnybos įstatymui vykdyti taisykles. Baigusiems mokslus aspirantams buvo suteikiamas jaunesniojo leitenanto laipsnis ir jie išleidžiami į atsargą. Atsargos karininkai šaukiami į pakartotinius mokymus, po kurių galėjo būti suteikiamas aukštesnis laipsnis iki kapitono imtinai. Atranka į kariūnus aspirantus buvo tokia pat griežta kaip ir į kadro kariūnų laidas. Aspirantų mokymas ir auklėjimas iš esmės nė kiek nesiskyrė nuo kadro kariūnų mokymo ir auklėjimo, tik aspirantų mokymo plane ypač pabrėžta specializacija. Tarpukario Lietuvos 40 kariuomenės vadovybė stengėsi padėti atsargos karininkams tobulinti savo karybos žinias ir įgūdžius, stiprinti ryšius su kariuomene. Iki Lietuvos okupacijos 1940 m. Karo mokykla išleido 14 aspirantų laidų, parengė 2585, įskaitant XV laidą – 2869 atsargos karininkus. Vertinant tokį intensyvų atsargos karininkų rengimą galima tvirtinti, kad kariuomenei buvo parengtas pakankamas karininkų rezervas, suteikiantis galimybę krizės atveju tikrosios tarnybos karininkų skaičių padidinti daugiau kaip dvigubai. XV aspirantų laidą užklupo sovietinė okupacija. Apskričių komendantų viršininkų atrinkti 335 kandidatai 1940 m. liepos 12 d. buvo priimti į XVI aspirantų laidą, o liepos 20 d. paleisti iš Karo mokyklos. Kariūnų mokymas turėjo vykti pagal patvirtintą Raudonosios armijos pėstininkų karo mokyklų programą. Aspirantus rengti jose nebuvo numatyta, todėl Vilniaus pėstininkų karo mokyklą 1940 m. spalio 2 d. baigė paskutinė – XV – aspirantų laida – 284 aspirantai.

Apžvelgus istorinį šių institucijų vystymąsi galime daryti išvadą, kad nuo pat aviacinių institucijų kūrimosi pradžios pagrindinis tikslas buvo šalies gynyba ginkluoto užpuolimo atveju. Aviacijos branduoliu tapo karinė aviacija.