Karo archyvas

Straipsnio tema – Vitebsko mūšis, įvykęs 1664 m. birželio 16 d. Šiame susirėmime Lietuvos kariuomenė, vadovaujama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmono Mykolo Kazimiero Paco, kurioje buvo apie 3000 karių, visiškai sutriuškino Maskvos Naugardo junginio („razriado“)1 pajėgas, vadovaujamas kunigaikščio Ivano Chovanskio (Ивáн Андрéевич Ховáнский) (apie 6000 karių). Priešas patyrė didžiulių nuostolių, o tai reiškė, kad šiaurinė caro kariuomenės grupuotė keliems mėnesiams buvo visiškai eliminuota iš tolesnių veiksmų. Nors lietuviams nepavyko užimti paties Vitebsko, užsitikrinę šią kryptį, jie sugebėjo susitelkti į veiksmingą pagrindinių Maskvos pajėgų atrėmimą Dniepro linijoje.

Straipsnyje nagrinėjamos Lietuvos kariuomenės sunkiosios kavalerijos dalinių kovos 1648–1676 m. karuose su kazokais, Maskvos valstybe, vėliau – Turkija ir totoriais. Pirmojoje jo dalyje analizuojami tuo laikotarpiu įvykę Lietuvos kariuomenės vidaus struktūros pokyčiai, dėl kurių husarai pamažu prarado dominuojamą padėtį, užleisdami vietą vidutinei ir lengvajai kavalerijai.

Straipsnyje aptariami XVII a. antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės husarų tekstai, jais remiantis analizuojamos sunkiosios kavalerijos karių patirtys XVII a. karuose su Rusija, Švedija ir Osmanų imperija bei karybos istorijai svarbūs reiškiniai. Remiantis karuose tiesiogiai dalyvavusių kavaleristų atsiminimais ir korespondencija, aptariamas husarų pasiruošimas ir dalyvavimas karo veiksmuose, jų vaidmuo mūšiuose, taip pat karių požiūris į vadovybę, santykiai su savo dalinio ir kitų dalinių kariais, disciplinos klausimai bei karinės tradicijos. Sunkiųjų kavaleristų tekstai atskleidžia ir svarbius Lietuvos kariuomenės dalyvavimo XVII a. karuose aspektus. Tai gyvas savo kariuomenės ir priešų kariuomenių veiksmų aprašymas, karo veiksmų teatrais tapusių kraštų ir jų vietovių apibūdinimas.

Publikacijos tikslas – atskleisti, kokiu būdu ir kokią metodiką taikant rengiami Lietuvos kariuomenės kariai šaudyti iš pistoleto. Karių mokymas šaudyti iš pistoleto, kasmetis šaudymo iš pistoleto įgūdžių testavimas nepakankamas, kad jie būtų tinkamai parengti greitai reaguoti ir efektyviai naudoti šį ginklą artimojo mūšio sąlygomis. Nustatyta, kad JAV ir Švedijos policijos pareigūnai 83 proc. atvejų pistoletus naudojo šaudydami iki 15 m, JAV pareigūnai 96 proc. atvejų – iki 15 jardų, t. y. iki 13,7 m, esančius taikinius. Švedijos policijos pareigūnai 42 proc. susidūrimų naudojo ginklą iki 3 m, JAV pareigūnai 50 proc. visų ginklo panaudojimo atvejų – iki 4,57 m atstumu. Lietuvos kariuomenės šaudymo iš individualaus ginklo testo (KŠIGT) ir šaudymo iš papildomo ginklo įvertinimo (ŠPGĮ) metu kariai šaudo 15–25 m nuotoliu. Taip pat atskleidžiama, kad „Šaudymo vadove“ įtvirtintas reikalavimas, kad kariai, pirmą kartą šaudantys iš pistoleto, turi išeiti visą mokymo naudotis ginklu programą, tačiau tokios programos nėra. Atlikta literatūros analizė leidžia manyti, kad Lietuvos kariuomenės šaulių rengimo sistema turi būti peržiūrėta iš esmės, o atlikti pakeitimai grįsti moksliniais tyrimais ir pažangiais didaktiniais ir metodiniais principais.