Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Pirmojoje straipsnio dalyje aptariami konstituciniai ir teisiniai civilinės kariškių kontrolės pagrindai bei institucinė krašto apsaugos sistemos struktūra. Joje taip pat nagrinėjama vykdomosios valdžios ginkluotųjų pajėgų kontrolė bei parlamentinė tiek vykdomosios valdžios, tiek ginkluotų struktūrų priežiūra. Darbe daroma prielaida, kad nepaisant teisinės bazės sukūrimo (Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, Nacionalinio saugumo strategija, kiti teisiniai aktai) demokratinės civilinės kontrolės praktika šalyje dar nėra visiškai išsikristalizavusi ir neginčijamai įtvirtinta Lietuvos politinėje sistemoje. Darbo autoriai taip pat atkreipia dėmesį į nepakankamai efektyvią krašto apsaugos institucijų parlamentinę kontrolę.

Antroje straipsnio dalyje trumpai aptariama Lietuvos gynybos ir užsienio politikos įtaka civilinės kariuomenės kontrolei. Atkreipiamas dėmesys į parlamentinių politinių partijų susitarimą dėl gynybos politikos prioritetų. Darbe akcentuojama Lietuvos ginkluotųjų pajėgų santykių su NATO šalimis plėtros svarba, taip pat pabrėžiamas skirtumas tarp Lietuvos narystės NATO ir narystės Europos Sąjungoje, bei pastarosios įtaka šalies užsienio ir gynybos politikai.

Baigiamojoje darbo dalyje „Kariuomenė ir visuomenė“ plačiau aptariami dabartiniai civilių-kariškių santykiai bei lėšų, skirtų krašto apsaugai, viešinimo svarba. Aktyvus kariškių dalyvavimas šalies vidaus gyvenime, pagalba likviduojant krizių pasekmes turi būti neatskiriama ginkluotųjų pajėgų veiklos sritis taikos metu. Plėtojant civilių-kariškių santykius ypatingas vaidmuo tenka visuomeninėms organizacijoms. Atkreipiamas dėmesys ir į žiniasklaidos vaidmenį bei jos darbo trūkumus, analizuojant šalies gynybos politiką. Darbe teigiama, kad ypatingą vaidmenį, analizuojant šalies saugumo ir gynybos politiką, turi atlikti akademinės institucijos. Deja, jos šiuo metu yra tik kuriamos ir nėra pakankamai finansuojamos. Nagrinėjant kariškių dalyvavimą politikoje, šiame darbe teigiama, kad dichotomija tarp piliečio ir kario nėra lengvas klausimas net konsoliduotose demokratijose. Demokratija, kaip tokia, paveikia pagrindinių individo žmogaus teisių apsaugą ir įgyvendinimą, nesvarbu, ar jie civiliai, ar kariškiai. Šia prasme kariuomenės dalyvavimas socialiniame ir politiniame gyvenime yra vienas iš labiausiai ginčijamų klausimų. Darbe teigiama, kad šių klausimų sprendimas priklauso nuo politinės kultūros lygio ir visuomenės sąmoningumo šalyje.

Straipsnio išvadose konstatuojama, kad demokratinė-civilinė ginkluotųjų pajėgų kontrolė, nepaisant kai kurių neišspręstų klausimų, yra gana sėkmingai įtvirtinta Lietuvoje. Kai kurie dar nestabilūs civilių-kariškių santykiai bei nepakankamai efektyvūs karinių struktūrų parlamentinės priežiūros klausimai išlieka tolimesnės valstybės demokratinės sistemos konsolidacijos ir pilietinės visuomenės formavimosi reikalu. Autorių nuomone, nemaža dalis šių problemų būdingos ne tik Lietuvai, bet ir daugumai pereinamojo laikotarpio demokratinių visuomenių ir valstybių.