Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Tarptautinė bendruomenė skiria daug dėmesio nusikalstamumui ir socialinio-politinio pobūdžio incidentams kibernetinėje erdvėje. Deja, į įtariamųjų, atsakingų už kibernetinėje erdvėje vykdomus įsilaužimus, susietus su intelektualinės nuosavybės, asmeninių duomenų, pinigų pasisavinimo atakomis ir tinklo paslaugų žlugdymu, sąrašą papuola ne tik dėmesio siekiantys studentai programišiai, kibernetiniai nusikaltėliai ar socialinės-politinės pakraipos programišiai, bet ir vyriausybės. 2010 m. birželio mėn. pasirodžius kenkėjiškai Stuxnet tipo programinei įrangai, sukurtai naikinti specialiai numatytus ypatingos svarbos infrastruktūros komponentus, buvo bene pirmasis požymis, kad kai kurios valstybės ėmėsi piktavališkos veiklos kibernetinėje erdvėje. Aktyvaus valstybių kibernetinių atakų rengimo ir vykdymo prieš ypatingos svarbos kitų valstybių infrastruktūras problema tarptautinės bendruomenės buvo ignoruojama. Šios atakos kelia nacionalinio saugumo problemų dėl grėsmių ekonominei ir socialinei valstybių gerovei. Tačiau kai visur esanti kibernetinė erdvė yra kaip bendra aplinka, kur vyksta visi šiuolaikiniai pramoniniai procesai ir plėtojama sąveika tarp kitų valstybių ypatingos svarbos infrastruktūrų, kibernetinio saugumo klausimai peržengia vienos valstybės ribas. Tarptautinė bendruomenė privalo imtis priemonių, kurios užtikrintų, kad valstybėms naudojant šį naująjį ginklą, jis netaptų nevaldomas ir nesukeltų naujų dar rimtesnių tarptautinių konfliktų. Pateikiami trys šios problemos sprendimai ir galimas šios ardomosios valstybių veiklos kibernetinėje erdvėje valdymo tarptautiniu lygmeniu modelis.

Šiame straipsnyje pristatomi naujausi saugumo studijų tyrimai ir diskusijos, siekiant pasiūlyti naujų, kitokių gairių Lietuvos saugumo politikos tyrimams. Tekste iš pradžių aptariami pagrindiniai klausimai, į kuriuos remiasi šiuolaikinės diskusijos dėl saugumo, tada yra įvertinama ir apžvelgiama kritinė saugumo studijų tradicija, kuri formuluoja mąstymo prielaidas ir įrankius konkretiems saugumo klausimams analizuoti ir skatina reflektyvistinį mąstymą apie saugumą. Trečioji straipsnio dalis skiriama trims reprezentatyvioms saugumo tyrimų temoms (saugumo analizei per rizikos, ypatingumo ir medijų sąveiką), itin suaktualėjusioms pastaraisiais metais, ir saugumo studijoms siūlančioms inovatyvių įžvalgų.

Šiuo metu Lietuvoje (ir Europos Sąjungoje) vyraujanti „pragmatinė“, prisitaikanti ir technokratinė Europos politika stumia Lietuvą (ir Europos Sąjungą) į globalinės politikos pakraščius, atspindi negebėjimą kovoti už Lietuvos metapolitinius interesus Europos Sąjungoje ir regione. Artėjant narystės Europos Sąjungoje dešimtmečiui Lietuva iki šiol nėra susiformavusi strateginės savo buvimo Europos Sąjungoje vizijos, visi ankstesni bandymai tokią strategiją sukurti išsisėmė, baigėsi nesėkme, savo ruožtu Lietuvos strateginiai gebėjimai nuosekliai silpsta. Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra praturtinti dabartinę technokratinę politiką metapolitine, vertybine strategine dimensija. Ieškant geriausių įmanomų alternatyvų horizontaliam ir fragmentuotam Lietuvos Europos studijų lygiui tyrimo metu sąmoningai pasirinkta Šventojo Sosto Europos politika, išsiskirianti savo vertikalumu, sugebėjimu išlaikyti savo principų ir esminių tikslų tęstinumą ir poveikiu pačios Europos susikūrimui. Tai bandymas surasti bendriausią požiūrio į Europos Sąjungą perspektyvą, kurios taip trūksta dabartinėms diskusijoms apie Europos politiką Lietuvoje ir pačiai politikai. Krikščioniška metapolitika suteikia Lietuvai galimybę sąmoningai pasirinkti pozityvią, o ne negatyvią laisvę Europoje. Pozityvi laisvė Europos Sąjungoje leistų Lietuvai išsaugoti savo politinį ir kultūrinį identitetą, suteiktų svarų vaidmenį regione, Europos Sąjungoje, pasaulyje. Savo ruožtu, socialinėje ir ekonominėje plotmėje krikščioniška metapolitika sustiprintų visuomenės integralumą, solidarumą, asmeninę ir bendruomeninę atsakomybę, sustiprintų žmogiškumą, kurio taip trūksta Lietuvos politikoje.

Šiame tekste analizuojama, kaip keičiasi ES, reaguodama į euro zonos krizę ir kokias naujas formas įgauna diferenciacija. Jame plačiau aptariamos kelios tezės. Pirma, nepaisant raginimų „užbaigti kurti tikrą ekonominę ir pinigų sąjungą“ ir žengti link federacinės sistemos, kurioje bendra valiuta ir pinigų politika papildoma bendru biudžetu, skirtu asimetrinių ekonominių šokų sušvelninimui, kol kas nemažai ES priimtų reagavimo į krizę priemonių kaip tik veikiau rodo mėginimus išvengti tokio scenarijaus. Antra, diskusija apie Šiaurės ir Pietų skirtį atrodo patraukli savo paprastumu, bet ji yra tik krizės metu susidariusios padėties supaprastintas fiksavimas, slepiantis didelę šalių įvairovę kiekvienoje grupėje ir jų padėties kitimą. Trečia, taip pat būtų pernelyg paprasta pagrindinę ES valstybių narių skirtį išvesti tarp euro zonos ir jai nepriklausančių šalių grupių, nes kaip nagrinėjama šioje studijoje, kiekvienoje iš šių grupių taip pat esama svarbių preferencijų skirtumų ir tikėtinų diferenciacijos scenarijų. Galiausiai, vykstanti diferenciacija įvertinama Lietuvos interesų kontekste ir formuluojamos pagrindinės politikos dilemos, iškylančios Lietuvai dalyvaujant naujose integracijos iniciatyvose – prisijungus prie euro zonos ir siekiant būti ES „branduolio“ valstybių grupėje.

Turkija, siekdama tarptautinio autoriteto, remiasi savo sukurtu demokratijos modeliu, todėl ši musulmonų valstybė turi daugiau galimybių kreiptis į Artimųjų Rytų regiono visuomenes ir pasiūlyti joms naują paradigmą dėl šių šalių ateities, užtikrinant jų teisingumo ir lygybės siekį. Tai vienintelė musulmonų valstybė su funkcionuojančia demokratija, orientuota į Vakarų pasaulį. Turkijos politinio elito išreiškiama pozicija dėl šalies modernizacijos vizijos ir tradicinė musulmonų visuomenės pasaulėžiūra atspindi šalies vidinės raidos suderinamumą. Nagrinėjant Turkijos užsienio politikos principus, ,,Strateginio gylio“ doktriną, Turkijos užsienio politikos gaires, tendencijas, strategijas, kryptis ir vizijas, galima įžvelgti doktrinos principų taikymo galimybes, atsižvelgiant į esminius XX– XXI amžių geopolitinius pokyčius. Turkijos įstojimo į Europos Sąjungą klausimas yra sudėtingas ir kontraversiškas, vienas sudėtingiausių Europos Sąjungos užsienio politikos aspektų. Todėl Turkijos politinio elito sprendimų priėmimo modelio supratimas leis Europos Sąjungos (taip pat ir Lietuvos) politikams priimti aiškius pamatuotus sprendimus šios šalies atžvilgiu.

Straipsniu siekiama nustatyti sąsajas tarp įvykių, kurie veikia Lietuvos ir Lenkijos strateginį bendradarbiavimą ir apibrėžti svarbiausius bendradarbiavimo kaitos aspektus, išanalizuoti pastarojo meto Lietuvos ir Lenkijos santykių iššūkius. Tyrimo tikslui įgyvendinti išsikelti uždaviniai: 1) išanalizuoti strateginės partnerystės ir politinio dialogo raidą dvišaliuose santykiuose; 2) išnagrinėti saugumo ir gynybos politikos ir ekonominių projektų svarbą valstybėms bendradarbiaujant; 3) įvertinti tautinių mažumų aspektą dvišalių santykių kontekste. Tyrimo autoriai siekia apžvelgti pagrindinius vidinius ir išorinius veiksnius, darančius įtaką Lietuvos ir Lenkijos dvišaliam bendradarbiavimui. Straipsnyje naudojami tyrimo metodai: vieši pareigūnų pasisakymai, dokumentų analizė ir žiniasklaidos formuojamas diskursas. Pagrindinės analizės sritys yra politinio dialogo raida, strateginis bendradarbiavimas, saugumo ir gynybos politika, bendradarbiavimas ekonomikos ir energetikos srityse ir tautinių mažumų problematika dvišaliuose santykiuose. Mokslinių tyrimų lygmenyje trūksta Lietuvos ir Lenkijos strateginio ir bendradarbiavimo bendrumų ir skirtumų analizės.

Straipsnis nagrinėja Šiaurės ir Šiaurės-Baltijos šalių bendradarbiavimą gynybos srityje. Pirmiausia aptariama, kiek toli šiandien yra pažengęs šis Šiaurės ir Šiaurės-Baltijos šalių bendradarbiavimas. Antra, kokie yra Švedijos ir Suomijos požiūrių skirtumai, kai kalba eina apie bendradarbiavimą gynybos srityje Šiaurės-Baltijos regione su NATO. Pirma analitinė išvada, kurios prieinama straipsnyje yra ta, kad Šiaurės ir Šiaurės-Baltijos šalių bendradarbiavimo gynybos srityje retorika yra raiškesnė negu realūs pasiekimai. Antra, panašu į tai, kad Švedijos ir Suomijos debatai dėl saugumo ir gynybos politikos yra ganėtinai skirtingi. Nors kai kurios debatuose išryškėjusios problemos yra panašios, tačiau siūlomi jų sprendimai esmingai skiriasi. Esminis skirtumas slypi tame, kad Švedijos politinis elitas lygiai kaip ir viešoji nuomonė pradeda iš esmės labai rimtai svarstyti galimą šalies narystę NATO. Tuo tarpu kol kas nieko panašaus negalima pasakyti apie Suomiją.

Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti pagrindinius veiksnius, kurie formuoja ir iš esmės modeliuoja Latvijos Respublikos saugumo ir gynybos politiką. Būtų galima teigti, kad istorinės aplinkybės, geografinė padėtis, bendra institucinė istorija, buvusios Sovietų Sąjungos rėmuose, Rusijos veiksnys, palyginti nedidelė valstybės teritorija ir gyventojų skaičius, etninė gyventojų sudėtis, nedidelis gyventojų tankis, riboti finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, skirti Latvijos Respublikos gynybai yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys valstybės saugumo ir gynybos politiką. Esminiai Latvijos saugumo ir gynybos politikos principai yra narystė pasauliniame kariniame NATO aljanse ir dvišalė strateginė partnerystė su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Visgi, trijų Baltijos valstybių bendradarbiavimas saugumo ir gynybos srityje, o taip pat sustiprėjęs bendradarbiavimas su Baltijos ir Šiaurės šalimis traktuojamas kaip svarbus papildomas veiksnys, didinantis Latvijos Respublikos saugumą. Latvija išplėtojo tvarią teisinę ir institucinę struktūrą, skirtą valstybės saugumui ir gynybai stiprinti, tačiau saugumo iššūkiai ir svarbūs pokyčiai globalioje XXI amžiaus saugumo aplinkoje ir toliau mes iššūkius Latvijos Respublikos gebėjimui išlaikyti esamą teisinę struktūrą ir, dar svarbiau, esamą institucinę Latvijos saugumo ir gynybos struktūrą. Svarbūs vidiniai ir išoriniai iššūkiai darys poveikį esminiams Latvijos saugumo ir gynybos politikos aspektams, tokiems kaip Amerikos strateginis poslinkis Ramiojo vandenyno šalių link ir politinės valios stoka padidinti gynybos išlaidas europinėje NATO dalyje. Turėtų būti aišku, kad pati Latvijos Respublikos nepriklausomybė, saugumas ir gynyba priklauso nuo NATO sugebėjimo išlikti veiksminga organizacija, laiku ir efektyviai priimančia sprendimus, ir nuo Jungtinių Amerikos Valstijų sugebėjimo išlikti veiksmingoms karine prasme ir laikytis įsipareigojimų dėl Europos saugumo ir gynybos.

Straipsnyje analizuojama, kaip kariuomenė ir kitos Baltarusijos saugumo struktūrą sudarančios institucijos gali paveikti režimo stabilumą. Keliami du probleminiai klausimai. Pirmasis, kaip jėgos struktūros sistema ir jų formali ar neformali kontrolė, valdymas ir funkcijų apibrėžimas trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu lemia Baltarusijos režimo stabilumą? Antrasis, ar lemiamas veiksnys yra vidaus ir kariuomenės valdymo, kontrolės ir funkcijų apibrėžimo centralizacija ar vis tik sukarinimas? Dėmesys skiriamas institucinei analizei. Siekiama atskleisti, kaip ir kodėl apibrėžiamos kariuomenės ar saugumo institucijų funkcijos, kurios iš jų yra formalios, kurios neformalios, kokios neformalios institucijos ar organizacijos prisideda prie formaliųjų institucijų pastangų užtikrinti režimo stabilumą.

Straipsnyje aptariamos naštos pasidalijimo sprendimų aljanse teorijos ir jomis remiantis vertinamas Lietuvos sprendimas vadovauti Provincijos atkūrimo grupei (PAG) Afganistane. Literatūroje įvardijami keli veiksniai, darantys įtaką tokiems sprendimams. Juos galima sugrupuoti į sisteminius ir vidinius. Tarp pirmųjų išskirtini grėsmės suvokimas, priklausymas nuo aljanso, vidinė aljanso politikos dinamika, o tarp antrųjų nagrinėtini tokie elementai kaip valstybės autonomija, elito konsensusas, vykdomosios valdžios manevrų laisvė, biurokratinė politika ir organizacijų interesai, strateginė kultūra ir valstybės identitetas. Straipsnyje daroma išvada, kad dalyvavimą pačiose NATO tarptautinių saugumo paramos pajėgose paaiškina sisteminiai veiksniai, tokie kaip priklausomybė nuo Aljanso, o Lietuvos sprendimą prisiimti atsakomybę vadovauti PAG geriausiai paaiškina tuo metu susiklosčiusios strateginės kultūros ypatybės ir biurokratinės politikos veiksniai.