Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Dabartinis transatlantinis kivirčas išreiškia ne tik nesutarimus specifiniais tarptautinės politikos klausimais (pavyzdžiui, karas Irake). Antiamerikietiškų nuotaikų pakilimas Europoje, kaip atrodo, liudija, jog transatlantinis aljansas patiria gilesnį skilimą. Keli skirtingi šio reiškinio aiškinimai nėra nesuderinami tarpusavyje, nes juos galima sujungti pasitelkus bendresnę hipotezę, kuri atkreipia dėmesį į skirtingas ideologijas (jas daugmaž nusako individualizmo ir kolektyvizmo terminai), vyraujančiomis atitinkamai rytinėje ir vakarinėje Atlanto (galbūt net Lamanšo sąsiaurio) pusėje. Šis skirtumas pasireiškia tiek šalių vidaus politikoje, tiek jų veiksmuose tarptautinėje arenoje. Amerikiečių nepasitikėjimas didele valdžia ryškiai kontrastuoja su Europos etatizmu; amerikiečių nenoras paklusti viršnacionalinei tvarkai kontrastuoja su europiečių pasirengimu pripažinti tokią tvarką. Vidurio ir Rytų Europos šalys palaikė Amerikos pusę Irako konflikto metu savo saugumo sumetimais; tačiau jos taip pat siekia glaudesnės Europos integracijos savo ekonominės pažangos sumetimais. Šie du tikslai gali pasirodyti nesuderinami, jeigu Europa nepajudės link individualistiškesnio ir dinamiškesnio anglosaksiškojo ekonominio modelio, skirtingo nuo to ,,socialinės rinkos“ modelio, kurį gina Vokietija ir Prancūzija.

Straipsnio autoriai remdamiesi smarkiai besiplėtojančiais akademiniais debatais dėl JAV imperizacijos apraiškų nagrinėja imperijų formavimosi teorines prielaidas ir tiria šio proceso indikatorius JAV, ES, Rusijos bei Kinijos užsienio ir vidaus politikoje. Didžiųjų valstybių imperizacijos tendencijos kelia grėsmes ir galimybes mažoms valstybėms. Autoriai nagrinėja galimus Lietuvos užsienio ir vidaus politikos pasirinkimus, kuriuos kuria JAV globalios liberalizacijos ir demokratėjimo, ES „branduolio valstybių“ „sustiprinto bendradarbiavimo“ ir Rusijos savo įtakos zonos atstatymo „geopolitinių projektų“ sąveika.

Straipsnyje keliami šie uždaviniai: pirma, nustatyti galimą Vokietijos poveikį tolesnei Lietuvos geopolitinio subjektiškumo raidai, antra, identifikuoti pagrindinius dabartinio Vokietijos geopolitinio kodo principus, trečia, išnagrinėti Lietuvos ir Vokietijos interesus menamų globalių geopolitinių transformacijų (tarptautinės aplinkos raidos scenarijų) kontekste, ketvirta, sukonstruoti platų galimų (pozityvių ir negatyvių) Lietuvos ir Vokietijos dvišalių santykių scenarijų spektrą, penkta, nustatyti optimalų Lietuvai santykių su Vokietija modelį.

Straipsnyje teigiama, kad Lietuvai nusprendus tapti aktyvia regiono valstybe ir mažinti galimą Rusijos grėsmę, būtina turėti strateginį partnerį regiono mastu. Autoriai kelia prielaidą, kad racionaliausia strateginės partnerystės kryptis būtų potencialus Lietuvos ir Lenkijos aljansas. Bandant pagrįsti šią prielaidą straipsnyje analizuojami Lietuvos ir Lenkijos geopolitiniai interesai, jų suderinamumas (koherentiškumas), apžvelgiamos sąlygos, galinčios sustiprinti strateginės partnerystės plėtrą, ir pateikiami svarbiausi tolimesnio Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo scenarijai. Daroma išvada, kad Lietuvos strateginė partnerystė su Lenkija būtų racionalus tolimesnės Lietuvos užsienio politikos tikslas. Vis dėlto sąlygiškai menkas Lietuvos svoris Europos geopolitiniame žaidime kelia problemų, atkreipiant net ir Lenkijos dėmesį į save, kaip reikšmingą strateginį partnerį.

Turkija į ES vartus beldžiasi jau bemaž keturis dešimtmečius, bet iki 2004 m. Lietuvoje buvo girdėti tik to beldimosi aidas. Lietuvai tapus ES nare, Turkijos narystės Sąjungoje klausimas buvo iškart įtrauktas į Lietuvos valdžios darbotvarkę. Aukščiausi valstybės pareigūnai suskubo patikinti tiek piliečius, tiek pasaulį, jog Lietuva remia Turkijos siekį, tuo tarpu opozicinės (dešiniosios) partijos išreiškė susirūpinimą diskusijų šiuo klausimu stoka tiek Seime, tiek Vyriausybėje, tiek visuomenėje. Visuomenės, į kurią Lietuvos valdžia kol kas niekaip nesikreipė, nuomonė nėra išsikristalizavusi. Apžvalgininkai, rašantys šia tema, linkę Turkiją vaizduoti kaip demoną ir ja praktiškai bauginti plačiąją visuomenę. Panašu, kad tarp paprastų piliečių įsivyrauja pasyvios ir negatyvios nuotaikos, kurios referendumo atveju galėtų tapti potencialiu „ne“ Turkijos narystei bloke.

Valstybinių tarpusavio santykių istorija yra elementari jų sambūvio dalis, jų kultūrinio gyvenimo apraiška. Tačiau jeigu istorijos vaidmuo santykiuose tarp valstybių yra didelis, jeigu jis apima ne tik kultūros, bet ir politikos sferą, tai nėra geras ženklas. Paprastai jis liudija, kad tos valstybės dar neturi nusistovėjusios pilietinės identifikacijos, kad jų santykius dar veikia įvairios ideologijos, mitai, versijos ar tiesiog spekuliacijos, kad pagaliau jos turi viena kitai įvairių pretenzijų, menamų ir teritorinių, ir todėl praktiškai tos valstybės negali turėti normalių partnerystės ir bendradarbiavimo santykių. Kita vertus, dėl tokios padėties kenčia ir istorija. Ji praktiškai verčiama į ideologiją, nes besivaržančioms valstybėms reikia ne objektyvios istorijos, bet jų poziciją pagrindžiančios ir priešininko poziciją paneigiančios versijos. Straipsnyje bus aptariama istorinių interpretacijų įtampa, kuri šiandien yra tarp Lietuvos ir Rusijos, bei tos įtampos genezė, taip pat aptariamas tos įtampos neigiamas poveikis Lietuvos – Rusijos santykiams apskritai kaip santykiams tarp valstybių, taip pat ieškant kelių tai įtampai mažinti.

Šiame straipsnyje autorė siekia įvertinti dviejų valstybių ekonominį bendradarbiavimą, ypač kuro–energetikos srityje, pozityvinės ekonomikos požiūriu, grindžiamu ne normatyviniais teiginiais, o statistikos rodikliais, skaičiavimais, sentencijomis ir pavyzdžiais. Kryptingai analizuojamos 2004–2005 metų Lietuvos ir Rusijos ekonomikos tendencijos, įvykiai ir faktai, susiję su Lietuvos kuro–energetine sistema, stengiantis išryškinti šios srities svarbą Lietuvos nacionaliniame ūkyje, paaiškinti atskirų sprendimų priežastis, atskleisti jų strategus ir vykdytojus, galimas pasekmes ekonomikos plėtrai ir gyventojų ekonominiam saugumui.

Straipsnyje nagrinėjamos pastarojo meto Rusijos Gynybos pramonės (GPK) raidos tendencijos ir ateities perspektyvos. Pagrindinis dėmesys kreipiamas į šios pramonės šakos galimybes konkuruoti pasaulinėse rinkose. Parodoma, jog, nepaisant gerų pastarojo meto eksporto rodiklių, pagal kuriuos Rusija yra vienas pasaulinių ginklų prekybos lyderių, situacija šioje srityje yra nevienareikšmė. Straipsnyje parodoma, jog Rusijos gynybos pramonė dėl gilių struktūrinių problemų, didele dalimi sąlygotų SSSR paveldo bei netinkamų reformų, yra itin pažeidžiama šiuolaikinių pasaulinės ekonomikos raidos realijų akivaizdoje. Taip pat teigiama, jog GPK pavyzdys yra būdingas analizuojant Rusijos ekonomikos perspektyvas apskritai.

Šio straipsnio tikslas - aptarti Oranžinės revoliucijos Ukrainoje priežastis ir išsiaiškinti, kaip politinio režimo pokyčiai veikė Kijevo užsienio politikos kursą. Pirmoje straipsnio dalyje aiškinamasi, kokie vidiniai ir išoriniai veiksniai sąlygojo politinio režimo transformaciją 2004 metų pabaigoje - 2005 metų pradžioje. Atsakoma į klausimą, kodėl Ukrainoje įvyko Oranžinė revoliucija. Remiamasi prielaida, jog politinio režimo transformaciją veikė ne tik vidinės aplinkybės (pirma, oligarchinio politinio režimo krizė), bet ir išorinės. Vakarai ir Rusija vertina Ukrainą kaip strategiškai svarbią valstybę, todėl ji tampa ypatinga varžybų dėl įtakos tarp Vakarų struktūrų ir Rytų objektu. Pažymėtina, jog toks interesų persidengimas yra dinaminis procesas: jis gali sąlygoti stabilumo ir bendradarbiavimo tarp Vakarų ir Rytų tendencijas arba konfliktiškumą. Straipsnyje daroma išvada, jog artimiausiu laiku Ukraina gali tapti įtampos ir konfliktų tarp Rusijos ir Vakarų (pirmiausia JAV) židiniu. Antroje straipsnio dalyje atsakoma į klausimą, kaip 2005 metais rugsėjo politinė krizė, Viktoro Juščenkos ir Julijos Timošenkos aljanso skilimas, Rusijos bei Ukrainos dujų konfliktas gali veikti šalies užsienio politikos tendencijas iki 2006 metų kovo Rados rinkimų. Straipsnyje pažymima, jog, nepaisant sudėtingos socialinės ir ekonominės situacijos, politinių krizių Kijevas stengėsi išlaikyti provakarietišką užsienio politikos kursą. Ypač suaktyvėjo Ukrainos bendradarbiavimas su NATO bei regioninė Kijevo politika. Tokias tendencijas Ukrainos užsienio politikoje aktyviai remia JAV, taip tikėdamasi vakarinėje NVS dalyje sukurti atsvarą Rusijos siekiams atkurti čia savo įtaką. Antra vertus, toks Kijevo aktyvumas aštrina santykius su Maskva. Straipsnyje teigiama, jog tolesnis Ukrainos ir Vakarų struktūrų bendradarbiavimas priklausys nuo 2006 metų kovo mėnesio Rados rinkimų.

Lietuvos atgrasinimą strategija - tai grasinimas panaudoti karinę jėgą siekiant neleisti kitam subjektui, dažniausiai valstybei, daryti tam tikrus veiksmus. Siame straipsnyje siekiama išsiaiškinti Lietuvos atgrasinimo strategijos pagrindinius principus, jų stipriąsias ir silpnąsias puses, pateikti atgrasinimo efektyvumo stiprinimo būdus ir priemones. Straipsnyje bus pateiktas Lietuvos atgrasinimo potencialo panaudojant karines, ekonomines, politines ir kitas priemones įvertinimas. Ypatingas dėmesys bus skiriamas Lietuvos apginamumo studijoms, kuriomis remiantis galima nustatyti išplėstinio atgrasinimo Lietuvoje sėkmės sąlygas. Sios analizės pagrindas - naudos ir kaštų, kaip dviejų pagrindinių atgrasinimo strategijos elementų, įvertinimas.