Lietuvos metinė strateginė apžvalga

NATO valstybių vadovų susitikime Lietuva kartu su grupe Vidurio ir Rytų Europos šalių buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės šiame Aljanse. Be abejonės, tai mūsų visų ilgo darbo įvertinimas - galime džiaugtis ir didžiuotis tuo, ką pasiekėme, tačiau taip pat turime suvokti, kad po Prahos turėsime padaryti dar daugiau. Iki Prahos susitikimo buvome patikima partnere, po jo - turėsime tapti dar ir patikima sąjungininke. Būsime vertinami naudojant kitokius matus pasiektai pažangai įvertinti.

Terorizmas savaime nėra naujas reiškinys pasaulyje, tačiau Šaltojo karo pabaiga ir globalizacija „išleido džiną iš butelio“. Šiame straipsnyje nagrinėjamos terorizmo apibrėžimo problemos, terorizmo grėsmės tendencijos (ypač didėjančio terorizmo fatalumo priežastys), globalizacijos poveikis terorizmui bei kovos su terorizmo grėsme globalizacijos amžiuje galimybės ir pavojai. Straipsnyje teigiama, kad globalizacijos amžiuje terorizmas tampa populiarus ne tik kaip asimetrinė kovos priemonė su stipresniu priešininku pasaulio „piktavalėse“ valstybėse, bet kova su terorizmu vis dažniau naudojama kaip pagalbinis instrumentas užsienio bei vidaus politikoje Vakarų pasaulio demokratijose. Kai nėra sutarimo, kas yra terorizmas, valstybės dėl vidaus ir užsienio politikos interesų ir/arba išorinio spaudimo yra linkusios sureikšminti terorizmo grėsmę, o tai sukuria kontrproduktyvų efektą ir didina pavojų saugumui.

Po NATO ir Europos Sąjungos plėtros Lietuva susiduria su nauju iššūkiu: nustatyti naujus užsienio ir saugumo politikos tikslus, peržiūrėti senus prioritetus, juos pritaikyti prie naujų geostrateginės aplinkos realijų. Santykiai su JAV, kaip pačia stipriausia pasaulio valstybe, taip pat turi pereiti į naują etapą. Tai diktuoja tiek Europoje, tiek Amerikoje besikeičiantis pasaulio bei iš jo kylančių grėsmių supratimas. Pastarasis aspektas - kaip, žiūrint iš Vašingtono, atrodo Lietuvos vaidmuo Europoje ir pasaulyje, kaip Lietuva gali prisidėti prie JAV užsienio politikos tikslų įgyvendinimo ir kokie bendri iššūkiai laukia abiejų valstybių - pagrindinis šio straipsnio akcentas.

Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) buvo įkurta siekiant sulaikyti ir atgrasyti Tarybų Sąjungą. Kadaise jos keltos didžiulės grėsmės nebeliko, o Rusija panašios grėsmės nebekelia. Todėl ir iškilo problema: ar NATO dar reikalinga ir jeigu taip, tai kokia NATO reikalinga XXI amžiuje? Kitaip tariant, koks yra šiandien NATO raison d’ėtre? Įvairių nuomonių ir požiūrių, reikštų šiais klausimais pastaruoju metu, analizė yra pagrindinis šio straipsnio tikslas. Daugiausia dėmesio jame yra skiriama JAV ir jų europinių sąjungininkų skirtingų pozicijų ir prieštaringų santykių, keliančių grėsmę aljanso vienybei ir ateičiai, aptarimui. Aiškinamos NATO plėtros ir jo pobūdžio kaitos sąsajos. Nagrinėjamas aljanso gebėjimas atsakyti į naujus iššūkius tarptautiniam saugumui, kurių simboliu tapo 2001 m. rugsėjo 11 d., ir galimas jo vaidmuo naujoje globalioje saugumo sistemoje.

Straipsnis skirtas Lietuvos integracijos į NATO proceso aplinkybių bei problemų analizei. Jame apžvelgiamas Lietuvos euroatlantinės integracijos kelias, priežastys, Įėmusios palankius Lietuvai 2002-ųjų lapkritį vykusio NATO Prahos viršūnių susitikimo rezultatus, aptariami NATO plėtrą veikę veiksniai bei jų tarpusavio sąveika: bendra geopolitinės situacijos Europoje raida, Lietuvos pastangos gauti kvietimą į narystę. NATO plėtros kontekste apžvelgiama Lietuvos saugumo politika, santykiai su Rusija, taip pat Rusijos kaip specifiško ir ypatingo faktoriaus poveikis NATO plėtros procesams. Pabaigoje trumpai paminėti „po Prahos“ periodo Lietuvos užsienio politikos uždaviniai ir prioritetai.

Nors Baltijos jūros regionas atrodo lyg ideali vieta, kur būtų galima suformuoti klasikinį pilnavertį regioninį saugumo režimą, ši prielaida iš esmės pasirodo esanti klaidinga. Deja, į regioninį formatą niekaip negali įsitekti Rusija. Todėl tiktai platesnio masto tarptautinės institucijos yra pajėgios spręsti Baltijos saugumo dilemą ir vykdyti konfliktų prevencijos funkciją. 1991-1994 metais su šia užduotimi sėkmingai susidorojo - ESBK. ESBK buvo tas tarptautinis formatas, kuris užtikrino sėkmingą Rusijos kariuomenės išvedimą iš Baltijos valstybių. Tačiau netrukus tapo aišku, kad ESBK mažai kuo gali pagelbėti toliau galutinai reguliuojant ir normalizuojant Baltijos valstybių ir Rusijos tarpusavio santykius. Prasidėjusį regioninį Šaltąjį karą galėjo užbaigti tiktai įtaka tokių tarptautinių institucijų, kurios yra pajėgios lygiaverčiai bendrauti su Rusija. Tokia institucija ir tapo NATO. Iš pradžių sujungusi savo buvusias priešininkes į NACC, po to į EAPC bei PfP programas, o 2002 metais apsisprendusi priimti į savo gretas Baltijos valstybes, NATO sugebėjo surasti ir dar ypatingą santykių institucionalizacijos su Rusijos formą. Todėl, galima sakyti, kad iš esmės saugumo režimas Baltijos jūroje iš esmės tampa NATO centrišku režimu, nes netgi tos šalys, kurios formaliai nėra NATO narės, vis tiek bus užmezgusios solidžius ryšius su šia organizacija. Tai jau seniai galioja Suomijos ir Švedijos atžvilgiu ir pradeda galioti Rusijos atžvilgiu.

Naujos po Šaltojo karo išryškėjusios grėsmės skatina ieškoti naujų prevencinių ir gynybinių instrumentų taip pat, iš dalies keičia tarpvalstybinius santykius saugumo srityje bei jų perspektyvas. Besikeičianti saugumo aplinka neišvengiamai veika ir Europos valstybių tarpusavio santykius bei jų saugumo perspektyvas, kurias labai sudėtinga įvertinti nuolat kintančiame pasaulyje. Globaliai vykstantys sudėtingi procesai, kurie veikia tiek bendrą visų, tiek individų saugumą, bei iš esmės pakitusi tarptautinė sistema verčia iš naujo įvertinti Europos saugumo perspektyvas. Siekiant geriau suprasti Europos šalių galimybes užtikrinti saugumą savo regione bei įvertinti šiandienines europiečių iniciatyvas, darbo objektu buvo pasirinkta po Šaltojo karo prasidėjusi ir tebevykstanti naujos Europos saugumo sistemos institucionalizacija. Straipsnio tikslas - įvertinti Europos saugumo sistemos institucionaliacijos perspektyvas ir jų poveikį regiono saugumui. Pirmojoje straipsnio dalyje apžvelgiami globalios saugumo problematikos pokyčiai po Šaltojo karo bei išskiriami pagrindiniai veiksniai, veikiantys Europos saugumą. Antra straipsnio dalis skiriama Europoje besiformuojančios regioninės saugumo sistemos analizei. Trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse vertinamos ES bei NATO galimybės tapti efektyvios Europos saugumo sistemos pagrindu.

Straipsnyje nagrinėjama Rusijos užsienio politikos vienerių metų atkarpa - nuo 2001 m. rugsėjo iki 2002 m. spalio. Žinia, kad teroristų smūgiai į Niujorko Prekybos centro dvynius ženklino posūkį Prezidento Vladimiro Putino vadovaujamoje Rusijos užsienio politikoje - nuo konfrontavimo su JAV bei euroatlantinėmis struktūromis link bendradarbiavimo su minėtais varžovais. To posūkio pagrindu tapo Rusijos objektyvus nepajėgumas konfrontuoti su Vakarais. Kita vertus, Rusijoje apskritai nepopuliariam suartėjimo su Vakarais ir ypač su JAV kursui pasitarnavo Putino aukšti reitingai šalies viduje; pasitarnavo jo, kaip Rusijos valstybės stiprintojo, įvaizdis, susikurtas, beje, brutaliai slopinant Čečenijos separatizmą bei autoritariškai koncentruojant valdžią.

Straipsnio autoriai analizuoja, kaip Rusijos Federacijos politika Kaliningrado srities atžvilgiu gali turėti įtakos svarbiausiems Lietuvos nacionaliniams interesams: integracijai į ES ir NATO. Taigi studijoje sprendžiami du pagrindiniai uždaviniai: pirma, analizuojama, kaip Rusija stengėsi (ir stengiasi) išnaudoti karinio tranzito klausimą, siekdama stabdyti Lietuvos euroatlantinės integracijos procesą; antra, aiškinamasi, kaip Rusija, naudodamasi vizų ir civilinio tranzito problema, mėgina įtakoti Lietuvos stojimo į ES procesą. Straipsnyje teigiama, jog ES plėtra keičia pagrindinę politinę ir ekonominę Kaliningrado aplinką, taip sukurdama spaudimą sparčiai srities modernizacijai, kuriai užtikrinti Rusija neturi pakankamai resursų. Tikėtinas socioekonominės padėties blogėjimas nėra palankus ne tik Kaliningrado sričiai ir Rusijai, bet ir šalims kandidatėms bei visai ES. Dėl šios priežasties tiesioginių negatyvių ES plėtros pasekmių švelninimas bei prielaidų, palankių socioekonominio srities atsilikimo nuo kaimyninių valstybių įveikimui, sukūrimas turėtų būti svarbus visų regioninių veikėjų interesas. Tačiau, apžvelgus jų pozicijas, straipsnyje daroma išvada, kad stipri politinė valia iš esmės spręsti Kaliningrado klausimą (pasitelkiant novatoriškus, status quo laužančius instrumentus) neegzistuoja, kadangi sėkmingos Kaliningrado srities adaptacijos problema neužima prioritetinės vietos regioninių veikėjų darbotvarkėje. Rusijos karinio tranzito iš/į Kaliningrado sritį analizė rodo, jog Kremlius siekė politinių sutarčių karinio tranzito klausimu, tokiu būdu tikėjosi išlaikyti Lietuvą savo įtakos sferoje. Straipsnyje daroma prielaida, jog Lietuvai tapus euroatlantinių struktūrų nare, Rusija gali vėl kelti politinės sutarties dėl karinio tranzito klausimą.

Baltarusija yra labiausiai autoritariška valstybė Vidurio ir Rytų Europoje. Aleksandro Lukašenkos režimo keliamas grėsmes tarptautinė saugumo bendrija identifikuoja globaliniame ir regioniniame lygmenyse. Straipsnyje analizuojama problema: kokias konkrečias grėsmes Lietuvai kelia baltarusiškas autoritarizmas? Pateikiami šios problemos pjūviai - autoritarizmo Baltarusijoje kilmė, priklausomybės modelis Baltarusijos-Rusijos santykiuose, tarptautinė saugumo bendrija ir Baltarusija, Lietuvos-Baltarusijos santykių raida - leidžia konkretizuoti galimas Lietuvai grėsmes pagal politinį, karinį, socialinį, ekonominį, ekologinį sektorius.