Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Straipsnyje kalbama apie pastaraisiais metais plačiau naudojamus ateities tyrimo metodus, jų galimybes ir kai kurias išvadas, koks XXI amžius iš tikro bus. Planavimas iki šiol nepasiekia to patikimumo lygio, kuris leistų sukurtus scenarijus laikyti patikimais. Taigi, futurologija ar ateities tyrimai iki šiol balansuoja tarp mokslo ir meno. Šiandieninis ateities tyrimo metodų arsenalas leidžia sukurti keletą ar net keliolika tipinių vidutinės ir ilgesnės trukmės ateities scenarijų. Juos noriai rašo ir atskirų valstybių ir tarptautinių organizacijų ekspertai, ir pavieniai futurologai ir savamoksliai ateities prognozuotojai. Manoma, kad egzistuoja keletas objektyviai veikiančių visuomenės raidos ir ekonomikos dėsnių, taip pat prognozuojami ekologijos, biologijos, etikos raidos ypatumai. Bet koks ateities planavimas nėra apsaugotas nuo nenumatytų reiškinių ir jų pasekmių, nuo politinių sprendimų, kuriais griaunama natūrali visuomenės raida, tad joks scenarijus negali pretenduoti būti neginčijamas. Dažniausiai sutinkamuose ateities projektuose vyrauja noras įgyvendinti kokį nors pavyzdinės šalies modelį, nugalėti visuomenės raidos negeroves ir kurti savotišką svajonių bendruomenę, stimuliuojant naudingas ir slopinant žalingas tendencijas. Scenarijaus galutinis variantas priklauso nuo jį kuriančiųjų išankstinio nusistatymo. Ateities strategijų kūrimas ir pateikimas šiandien yra didele dalimi užsakomasis projektas, verčiantis futurologus kurti daugiausia technologijos progreso nulemto be konfliktų pasaulio scenarijų. Tai verčia scenarijus beverčiais intelektiniais produktais, neturinčiais realios praktinės reikšmės. Kita vertus, nepriklausomi ekspertai pateikia realistiškesnius scenarijus, kuriais galima remtis planuojant vidutinės ir ilgos trukmės civilizacijos raidos procesus. Šiandien ateities planavimo literatūroje vyrauja vadinamieji amerikietiškojo ir europietiškojo vystymosi scenarijai, numatantys dabar egzistuojančios pasaulio tvarkos tęsinį. Vis daugiau nagrinėjama Kinijos (ar Rusijos) iškilimo galimybė, naujojo kalifato, naujojo mesijo atsiradimo ar orveliškosios ateities scenarijai.

Šiame straipsnyje analizuojame, kas paverčia karinį susitarimą įtikinamu įsipareigojimu. Konkrečiau, mes tikriname, ar ekonominė karinį aljansą sudariusių valstybių integracija didina aljanso patikimumą ir veiksmingumą agresijos atveju. Mes teigiame, kad augančios prekybos tarp sąjungininkių apimtys sukuria „auditorijos“ kaštus ir „nuskendusius“ kaštus politiniams lyderiams, nusprendusiems pažeisti aljanso partneriams duotus įsipareigojimus. Dėl to intensyvi prekyba rodo ryžtą ateiti į pagalbą sąjungininkėms, iškilus aljanso sutartyje numatytoms aplinkybėms, ir tokiu būdu mažina tikimybę, kad prieš vieną iš jų bus panaudota karinė agresija. Regresinė terminuotų dvišalių abipusės gynybos sutarčių, sudarytų 1945–2003 metais, analizė rodo, kad intensyvi prekyba tarp sąjungininkių iš tiesų mažina tikimybę, kad aljanso narės pažeis karinėje sutartyje numatytus įsipareigojimus. Prekybos apimtys taip pat įdomiai sąveikauja su įprastais karinio aljanso patikimumo veiksniais, tokiais kaip sąjungininkių interesų ir vertybių sutapimas, karinės galios simetrija, geografinė padėtis ir vidaus politinių institucijų veikla.

Nicolas Sarkozy ir François Hollande‘o prezidentavimo metu prancūzų diplomatija buvo panaši siekiu stiprinti Paryžiaus ir Maskvos partnerystę, nes ji tenkino Prancūzijos interesus tarptautinėje arenoje. Šiame kontekste pateikiamas straipsnis rodo, kad Rytų Europa (Baltarusija, Ukraina, Moldova ir Pietų Kaukazas) Prancūzijos diplomatijoje visada buvo antraeilė, išskyrus tuos atvejus, kai šio regiono problemos suteikdavo galimybę pabrėžti Paryžiaus vaidmenį tarptautiniuose reikaluose. 2008 m. Gruzijos karas, „Mistral“ laivų klausimas ir Ukrainos krizė yra keletas šio reiškinio pavyzdžių.

Mažos valstybės yra svarbios tarptautinės bendruomenės narės. Jos nepriklauso galingiausių valstybių klubams, tačiau savo aktyvumu ir nuoseklia politika gali tapti svarbiomis veikėjomis tarptautinėje arenoje. Šio straipsnio tikslas parodyti mažųjų valstybių veikimo būdus ir strategijas siekiant savo tikslų dviejose organizacijoje – NATO ir Europos Sąjungoje. Straipsnyje pabrėžiama, kad mažosios NATO ir ES narės gali maksimizuoti savo galią aljansuose, jei laikosi kryptingos strategijos veikdamos įvairiais lygiais. Mažos valstybės gali įgyvendinti savo nacionalinius interesus, jei praktiškai prisideda prie tarptautinio saugumo stiprinimo, suburia kvalifikuotą personalą, kelia ir plėtoja naujas iniciatyvas ar išnaudoja kitus savo privalumus. Straipsnyje pabrėžiama, kad mažųjų valstybių įtaka visada turės tam tikras natūralias ribas – kai jų veiksmai paliečia svarbius didžiųjų narių interesus, mažųjų įtakos sklaida yra labai suvaržoma. Šiame straipsnyje parodomi mažųjų valstybių veikimo būdai pateikiant mažųjų valstybių, įskaitant Lietuvos, veiksmų pavyzdžių. Oro policija Baltijos šalyse yra puikus pavykusios mažų valstybių iniciatyvos pavyzdys, o bandymas prieš keletą metų peržiūrėti Europos saugumo strategiją baigėsi nesėkme. Norėdamos sėkmingai veikti mažosios valstybės visada turi nusistatyti aiškius prioritetus ir susitaikyti, kad nemažai jų iškeltų gerų iniciatyvų bus niekada neįgyvendinta.

Dauguma Rusijos tarptautinės elgsenos mokslinių tyrimų iki šiol daugiausia rėmėsi tik jos politinio elito priimtų sprendimų analize. Tačiau šiame darbe įrodinėjama, jog politiniai sprendimai, visų pirma, yra paremti materialiais valstybės ištekliais, o tai, savo ruožtu, galimai sąlygoja valstybės karinės galios ir užsienio politikos priežastingumą. Todėl Rusijos karinė galia šiame straipsnyje vertinama kaip priemonė ekspansinei užsienio politikai vykdyti. Keliama prielaida, jog Rusijos karinės galios augimas yra susijęs su siekiu stiprinti įtaką posovietiniame regione. Rusijos saugumo ir gynybos politikos, gynybos išlaidų, karinių pajėgumų ir karinio aktyvumo analizė atskleidžia, kad Rusijos karinė galia auga turėdama dvigubą tikslą: 1) atgrasyti NATO ir ES nuo tolesnės plėtros ir 2) išlaikyti ir (ar) plėsti savo įtaką posovietinėse valstybėse.

Iš pradžių dauguma ekspertų 2008 m. Rusijos gynybos ministerijos pradėtą karinę reformą laikė eiline, nesėkmei pasmerkta politinės vadovybės avantiūra. Tada daugelis skelbė apie greitą jos žlugimą, tačiau šiandien jau pripažįstama, kad ši nuostata buvo klaidinga. Dar daugiau, dabar jau akivaizdu, kad reforma tęsiasi ir plečiasi, pereidama iš Rusijos Federacijos gynybos ministerijai pavaldžių pajėgų reformos į visos valstybės karinės sistemos reformą. Rusijos veiksmai panaudojant reformos metu sukurtus karinius pajėgumus Kryme ir Ukrainoje, tolesnis reformos tęsimas ir išplėtimas į kitas valstybės struktūras, jos įtaka naujo tipo karinių pajėgumų rengimui ir sampratai apie valstybės funkcionavimą karo metu rodo, kad šalies politinės vadovybės požiūris ir pasiryžimas užbaigti tai, kas pradėta išlieka ir nesimato jokių ženklų, kad pradėto darbo bus atsisakyta. Visa tai verčia pradėti galvoti, kodėl Rusija skiria milžiniškus resursus ir deda daug pastangų sukurti kokybiškus naujus tiek Rusijos Federacijos gynybos ministerijos, tiek kitus valstybės karinio funkcionavimo mechanizmus, pajėgas ir sąlygas, kad jie galėtų būtų sėkmingai panaudoti.

2014 metų kovo viduryje Rusijos įvykdyta Krymo aneksija – tai įvykis ryškiai išsiskiriantis iš bendro po Šaltojo karo pabaigos besiklostančio tarptautinių santykių konteksto. Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje jėga aneksuota suverenios valstybės teritorijos dalis, o tai reiškia, kad sienų perbraižymas ir revizionizmas platesne prasme jau tapo tarptautinių santykių realybe, vienu iš veiklos principų ir būdų. Tikėtina, jog tokio masto įvykio pasekmės turėtų būti jaučiamos ne tik tame pačiame regione, bet ir tolimesniuose, geopolitiškai jautriuose pasaulio regionuose. Straipsnyje nagrinėjama, kaip Rusijos veiksmai Ukrainoje paveikė Centrinės Azijos geopolitiką ir kokios jų pasekmės tikėtinos ateityje. Daroma prielaida, kad dėl Krymo aneksijos Centrinės Azijos šalys ėmė gręžtis į vieną iš dviejų konfrontuojančių galios centrų – į Vakarų arba į Rusijos. Dėl šios besiformuojančios tendencijos į tarptautinius santykius grįžta strateginės konfrontacijos mentalitetas. Poliarizacijos tendencija, atrodo, tampa geopolitiniu veiksniu, darančiu įtaką Centrinės Azijos galios dinamikai, jos kultūrai, ekonomikai, karinei struktūrai. Kultūriškai poliarizacija yra nesuderinama su Centrinės Azijos valstybių užsienio politikos daugiavektoriškumo nuostatomis, todėl jos poveikį bandoma neutralizuoti susilaikant nuo vienareikšmių Ukrainos situacijos vertinimų. Tačiau, toks santūrumas niekaip nesumažina karinių grėsmių, kurios Centrinės Azijos valstybėms tapo aktualios tiek dėl Rusijos politikos Ukrainoje įgyvendinimo būdų, tiek ir dėl galimai inspiruojančio tokios politikos poveikio vietinėms separatistinėms jėgoms ir radikalioms islamistų grupuotėms. Nuogąstavimai dėl galimo Krymo scenarijaus pasikartojimo ir karinės grėsmės asimetriškumas gali pastūmėti Centrinės Azijos valstybes ieškoti saugumo garantijų už regiono ribų. Tokio vyksmo poveikis regiono stabilumui iš esmės priklausytų jau ne nuo pačių Centrinės Azijos valstybių, o nuo didžiųjų galybių požiūrio į stabilumo jame užtikrinimą. Jei dominuotų kooperacinis požiūris, Centrinėje Azijoje galėtų susiformuoti regioninio balanso sistema, kuri užtikrintų santykinį stabilumą. Didžiųjų galybių siekis užtikrinti stabilumą savo sąlygomis vestų prie regiono destabilizacijos. Alternatyvą šiems ateities scenarijams, regis, gali pasiūlyti Kinija, kurios politika Centrinėje Azijoje darosi vis ryžtingesnė ir susilaukia regiono valstybių pritarimo. Rezultatinei regiono galios tendencijai įtakos turės ekonominių santykių dinamika regione, Vakarų sąjunginių karinių pajėgų išvedimas iš Afganistano, Irano ir Turkijos politika regione ir kiti kontekstą formuojantys veiksniai.

2014 m. prasidėjus krizei Ukrainoje ir Rusijos agresijai prieš kaimyninę šalį, Lietuvoje buvo susirūpinta karinių pajėgumų stiprinimu. Beprecedenčiu galima laikyti politinį sprendimą 2014 m., kai vyksta Lietuvos Respublikos Prezidento ir Europos parlamento rinkimai, įvedamas euras ir imamos taikyti ekonominės sankcijos Rusijai, padidinti asignavimus gynybai 130 mln. Lt, o 2015 m. numatyti dar 356 mln. Lt didėjimą, taigi per dvejus metus krašto apsaugos sistemos (KAS) biudžetas didinamas beveik 50 %. Šiame straipsnyje analizuojamos trys glaudžiai susijusios Lietuvos KAS pajėgumų problemos. Pirmiausiai nagrinėjami KAS finansavimo pokyčiai po Lietuvos politinių partijų permanentinių susitarimų gynybai skirti 2 % BVP. Po to aptariamos karinio personalo komplektavimo, rezervo rengimo problemos ir ateities iššūkiai. Galiausiai įvardijama, kada ir už kiek, kokių ir kiek ginkluotės sistemų Lietuvos kariuomenė gavo iš Vakarų sąjungininkių arba įsigijo, kokie pagrindiniai įsigijimų projektai įvardijami viešojoje erdvėje. Tyrimas turėtų prisidėti ne tik prie akademinių sluoksnių, bet ir politikų ir plačiosios visuomenės kritinio KAS aprūpinimo įvertinimo, suvokimo, su kokiomis problemomis kariuomenė susidūrė siekdama įgyvendinti jai iškeltą tikslą – užtikrinti valstybės karinį saugumą. Tai itin aktualu demilitarizuotai ir pacifistiškai Lietuvos visuomenei, kai regione atsiranda vis naujų grėsmių. Straipsnyje siekiama įvardyti finansavimo, personalo planavimo problemas, materialinio aprūpinimo pokyčius per ketvirtį amžiaus nuo Lietuvos Respublikos kariuomenės atkūrimo iki 2014 m. imtinai. Taip pat siekiama paskatinti akademinės bendruomenės diskusiją Lietuvos valstybės karinio saugumo klausimais, pateikiant analizes ir galimus raidos scenarijus.

Nepriklausomybę 1990 metais atkūrusi Lietuva strateginiu tikslu pasirinko integraciją į Vakarus, aiškų prioritetą teikiant Europos Sąjungai ir didžiausiam pasaulio kariniam aljansui NATO. Rusijoje tokia kryptis buvo suvokta kaip kelianti grėsmę Rusijos įtakai posovietiniame regione. Šiame straipsnyje siekiame apžvelgti nepriklausomos Lietuvos saugumo politiką, ypatingą dėmesį skiriant Rusijai. Siekiama išskirti pagrindinius prioritetus ir įvertinti, kaip pavyko juos įgyvendinti. Be to, siekiama išanalizuoti karo Ukrainoje įtaką tiek Lietuvos, tiek regioniniam saugumui ir gynybos politikos prioritetams.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnis yra vienas iš valstybės gynimo konstitucinių pagrindų ir nustato valstybės gynimą piliečiams kaip teisę, tačiau kartu ir kaip pareigą. Šis Konstitucijos straipsnis palieka įstatymų leidėjui diskrecijos teisę įstatymu detalizuoti piliečių pareigos atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą įgyvendinimo tvarką. Dėl ginkluotųjų pajėgų pertvarkymo į profesionaliąją ir savanorių kariuomenę tampa aktualus klausimas dėl kai kurių ordinarinio reguliavimo nuostatų, susijusių su visuotine karo prievole, kuri šiuo metu nors ir sustabdyta, tačiau nėra panaikinta, konstitucingumo. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pasisakęs dėl karo prievolės sustabdymo konstitucingumo, tačiau tai nereiškia, kad visi su karo prievole susiję klausimai išnagrinėti. Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti visuotinės karo prievolės konstitucinį pagrindą ir kai kurių ordinarinio reguliavimo nuostatų, susijusių su visuotine karo prievole, konstitucingumą. Todėl nagrinėtinas klausimas, ar visuotinė karo prievolė, jeigu ji būtų įgyvendinama, atitinka konstitucinį asmenų lygiateisiškumo ir karinio teisingumo principus1. Atitinkamai keliamas klausimas, kaip karo prievolę lemia konstitucinis valstybės apsaugos užtikrinimo tikslas. Dėl augančio kariuomenės panaudojimo užsienyje, tačiau mažėjančio karo prievolininkų poreikio nagrinėtina, ar visuotinės karo prievolės sustabdymas kaip gynybos reformos dalis toliau galima tam, kad būtų užtikrinta valstybės gynyba. Atsakant į išsikeltus klausimus bus atsigręžta į gausią ir ilgametę Vokietijos konstitucinę doktriną, kurioje pateikiami Pagrindinio Įstatymo, kaip steigiamosios valdžios teisės akto, išaiškinimai, neabejotinai galintys padėti interpretuoti Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintą (visuotinę) karo prievolę.