Paskutiniame dešimtmetyje politologų tyrimuose išsiskiria imperiologijos pakraipa, koreliuojanti su aktualiomis moderniai politinei realybei problemomis. Originaliu konceptualiu, filosofiniu, sociologiniu ir istoriniu turiniu pasižyminti knyga – 2000 m. išleista Antonio Negri ir Michaelo Hardto Empire atveria produktyvią metodologinę galimybę permąstyti tolesnį valstybių pajėgumą dalyvauti pasaulinėje politikoje. Straipsnyje pateikiama Europos frontiro kaip Rusijos – europinio kito ir vieningos Europos istorinio ir politinio dialogo erdvės charakteristika. Jei galvosime apie šį kontekstą, ES plėtra į Rytus Lietuvos kaip „auksinės provincijos“ lemtį transformuoja į eurointegracijos avangardo likimą iš esmės. Todėl aktualiu uždaviniu tampa imperiologinio diskurso Lietuvos politikos mokslo tyrimuose plėtra tiek istoriniu, tiek strateginiu politiniu ir perspektyviu-projektiniu atžvilgiais.
Straipsnyje nagrinėjami demokratinių šalių žvalgybos tarnybų ir politikos institucijų santykiai bei apžvelgiamos tarp šių dviejų subjektų dažniausiai kylančios įtampos bei iššūkių priežastys. Šios publikacijos tikslas yra išnagrinėti šiuolaikinės demokratinės valstybės žvalgybos tarnybos santykius su šalies politinėmis institucijomis, nustatyti pagrindinius iššūkius ir nesutarimus tarp šių institucijų bei jų priežastis, pateikti pasiūlymus, kaip galima būtų išvengti ar bent sumažinti šiuos iššūkius ir jų poveikį žvalgybos veiklai.
Pagrindinė šių santykių dilema yra nepakankamai gerai suprantamas žvalgybos vaidmuo, galimybės ir apribojimai. Todėl pirmiausia yra nagrinėjami žvalgybos uždaviniai ir pateikiamas žvalgybos apibrėžimas. Straipsnyje analizuojamos pagrindinės santykių tarp žvalgybos tarnybos ir politinių institucijų problemos: prioritetų ir poreikių žvalgybos tarnybai nesuformulavimas ir grįžtamojo ryšio nebuvimas, per daug glaudūs ryšiai arba atvirkščiai – sąveikos nebuvimas ir žvalgybos proceso politizavimas.
Pripažįstant neišvengiamą iššūkį – politikų bandymus paveikti žvalgybos procesą, siekiant išvengti žvalgybos politizavimo poveikio, straipsnyje siūlomas sprendimas sukurti sisteminius ryšius, kurie grįsti pasitikėjimu bei profesiniu supratimu apie skirtingą vienas kito atsakomybę, galimybes ir apribojimus. Akcentuojama takoskyra tarp abiejų – politikos ir žvalgybos – sričių.
Kinijos transformacija iš pasaulio ekonomikos periferijos į branduolį vadinama ir globalizacijos siaubo, ir globalizacijos sėkmės pavyzdžiu; milžiniškais tempais besiplečiantis ekonominis ir politinis Kinijos potencialas tampa svarbiu iššūkiu tarptautinės sistemos status quo; šiame straipsnyje autorė, pasitelkdama pamatinius politinės ekonomijos teiginius, oficialią statistiką bei institucinius vertinimus, plėtoja mintį, kad Kinijos sugrįžimą į dinamišką pasaulio ūkį po kelių dešimtmečių autonomijos sąlygojo šalies politikos ir verslo elito gebėjimas pasirinkti prioritetus ir taip išlaisvinti rinkos jėgas, pasinaudoti finansinio kapitalo pertekliumi pasaulyje ir jo dėsningu judėjimu į tas vietas, kur didžiausias ribinis pelningumas, ir kartu tikslingai manipuliuoti sinocentriškomis tautos nuostatomis; materializuodama viziją, kurią jai parodė industrinės valstybės, Kinija gali naudotis didžiuliu pranašumu – peršokti atskiras ekonominio vystimosi stadijas ir taip pralenkti bet kurį pramoninį lyderį, tačiau tampa akivaizdu, kad nacionalinė biurokratija, pernelyg pasiduodama gynybinio ekonominio nacionalizmo diktatui ir siekdama neproporcingai didelės ekonominės naudos sau, gali prarasti pagrindinį ekonominio augimo protrūkio stimuliatorių – užsienio investicijas.
Apžvalgoje aptariama Afrikos vieta globalioje saugumo sistemoje, kontinento geopolitinės ypatybės bei regiono vertinimas pasaulio tvarkos aspektu. Afrikos kontinentas iki XXI amžiaus pradžios buvo laikomas pasaulio periferija, žaliavų ir darbo jėgos šaltiniu. Pastaruoju metu pažiūra į Afriką ima keistis, tačiau kontinentas lieka nesaugus dėl valstybių nestabilumo, pilietinių ir konfliktų tarp valstybių, dėl nekarinių grėsmių, tokių kaip epidemijos, žemas visuomenės socialinės organizacijos lygis ir pan. Afrikos saugumo problemoms spręsti pirmiausia reikia siekti valstybių stabilumo, konsolidacijos, garantuotos ekonominės plėtros, įgyvendinti tūkstantmečio vystymo tikslus. Pasaulis privalo padėti Afrikai spręsti „technines“epidemijų ar klimato kaitos sukeliamas problemas, griežčiau kontroliuoti ginklavimosi procesus, stiprinti taikos palaikymą ir įtvirtinimą.
Taikos atstatymo operacijos, kaip viena iš taikos operacijų apskritai sudedamųjų dalių, pastaruoju metu tampa vis labiau analizuojamu reiškiniu politikos moksluose, o tokių operacijų tikslai ir uždaviniai vis dažniau atsiduria tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų darbotvarkėje ir veikloje. Šiandien taikos atstatymo operacijos tapo neatsiejama Jungtinių Tautų (JT) bei Europos Sąjungos (ES) vykdomų misijų dalimi. Šios tendencijos taip pat neaplenkia ir NATO, o didžiausia regioninė organizacija – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) – veikia išankstinio perspėjimo, konfliktų prevencijos, krizių valdymo, regionų atstatymo po konfliktų srityse.
Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti taikos atstatymo operacijų koncepciją ir naudojamas priemones, mechanizmus taikos operacijose. Pirmojoje straipsnio dalyje analizuojama kaip terminas „taikos atstatymo operacijos“ naudojamas Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, ESBO ir NATO veikloje. Šios dalies tikslas yra parodyti šių tarptautinių organizacijų naudojamą terminologiją analizuojamai koncepcijai išreikšti ir koks yra šio termino turinys. Antrojoje darbo dalyje analizuojamos taikos atstatymo operacijos Bosnijoje ir Hercegovinoje didžiausią dėmesį skiriant taikos atstatymo mechanizmams, kuriuos naudojo NATO ir dar tebenaudoja JT, ESBO ir ES. Bosnijos ir Hercegovinos atvejis pasirinktas dėl aktualumo ES ir Europos saugumui bendrai ir dėl ypatingos šios šalies politinės sistemos, sukurtos Deitono taikos sutartimi.
Šalies ekonomikos ir atskirų jos sektorių plėtrą lemia įvairios aplinkybės, kurios yra įvertinamos strategijose kaip strateginį ilgalaikį poveikį turintys veiksniai. Tarpe tokių aplinkybių yra minima ir Lietuvos geografinė padėtis. Tai gana specifinis veiksnys – pastovus savo turiniu, bet pasižymintis labai nevienareikšmiu poveikiu. Dėl šios priežasties vyrauja gana skeptiškas požiūris į šio veiksnio išnaudojimo galimybes, kuriant ir realizuojant strategijas. Šiame straipsnyje atskleidžiamos sąlygos, kuriom esant šalies geografinė padėtis gali tapti strateginiu veiksniu ir būti išnaudota šalies ekonomikos ar tam tikrų jos sektorių vystymui. Pirmoje dalyje, analizuojant ekonominių vienetų konkurencingumo koncepcijas, nustatyta, kad tų vienetų funkcionavimo aplinkybes galima laikyti strateginiais (ilgalaikiais) vystymosi veiksniais, jei tos aplinkybės prisideda prie jų konkurencingumo didinimo ir veikia sistemoje su kitais strateginiais veiksniais. Antroje dalyje tautų konkurencinio pranašumo ir sisteminio konkurencingumo modeliai pateikiami kaip galimas strategijos rengimo pagrindas. Šiuose modeliuose šalies geografinė vieta užima atitinkamą poziciją greta kitų ekonominį vystymąsi lemiančių veiksnių. Trečiojoje dalyje nurodoma, kad daugumoje teorinių ir praktinių tyrimų kaip strateginiai yra akcentuojami „sukurtieji“, o ne „paveldėtieji“ veiksniai, tačiau pasaulinėje praktikoje yra pavyzdžių, kad būtent „paveldėtieji“ veiksniai suvaidina lemiamą vaidmenį valstybės vystymosi metu. Akcentuojama, kad reikia atsižvelgti į poreikio ir konkurencijos problemą tame sektoriuje, kuriame norima remtis geografine padėtimi kaip vienu iš strateginių veiksnių.
Analizuojant 2006–2008 m. Didžiosios Britanijos ir Rusijos dvišalių santykių problemas per simbolinių žaidimų užsienio politikoje koncepciją parodoma, kaip Rusija sugebėjo sukurti ir išlaikyti asimetrinį dvišalių santykių su Didžiąja Britanija pobūdį, leidusį turėti santykių ir problemų apibrėžimo iniciatyvą bei formuoti savas žaidimo taisykles. Straipsnyje ne tik atskleidžiama, kaip iš pažiūros lyg ir dėl nereikšmingos istorijos dvi šalys gali ilgai nesutarti, bet ir parodoma, kaip „pralaimimi“ simboliniai užsienio politikos žaidimai visų pirma dėl to, kad nesusigaudoma, koks žaidimas yra žaidžiamas.
Gruzijos saugumo užtikrinimo alternatyvos pastaraisiais metais susiaurėjo iki labai aiškaus tikslo – tapti NATO aljanso nare. Toks pasirinkimas logiškas mažai valstybei. Vis dėlto saugumo strategija, kuri paremta aljanso su stipresne valstybe siekiu, gali kelti ir tam tikrų problemų. Gruzijos atveju saugumo užtikrinimo dilemos yra dar sudėtingesnės. Neišspręstos separatistinių konfliktų problemos ilgą laiką trukdė Gruzijai tapti patikima NATO kandidate. Kuo labiau Gruzija siekė narystės NATO, tuo labiau tam priešinosi Rusija. Įtampos kulminacija tapo 2008 m. rugpjūčio karas tarp Gruzijos ir Rusijos. Karo rezultatai tarsi leido Gruzijai išspręsti vidines dilemas, tačiau anaiptol nesuteikė garantijų dėl narystės NATO. Straipsnyje analizuojama, ar narystės NATO siekis Gruzijai tikrai gali garantuoti saugumą. Taip pat aptariamos pagrindinės kliūtys, trukdančios realizuoti Gruzijos saugumo strategiją, ir esminės dilemos, su kuriomis susiduria NATO, svarstydamas Gruzijos narystės perspektyvas.
Straipsnyje pateikiama informacija apie Provincijos atkūrimo grupės (PAG) uždavinį, organizaciją, užduotis ir būdus joms įgyvendinti. Pripažįstama, kad iškeltas uždavinys reikalauja pastangų stabilizavimo ir rekonstrukcijos srityse. Įvardijant pagrindinius iššūkius – mažas karių skaičius, neadekvati kova su narkotikais, praraja tarp stabilumo ir rekonstrukcijos, žemas Afganistano vyriausybės pajėgumas – teigiama, kad PAG pasiekė reikšmingų rezultatų užtikrinant stabilumą, kai pasiekimai rekonstrukcijos srityje nėra įtikinami. Siekdama būti sėkminga, PAG turėtų daugiausia skirti dėmesio užduotims, užtikrinančioms stabilumą, įtraukiant vietinę valdžią ir kitus partnerius bei ieškant didesnių tarptautinių donorų, kurie vykdytų rekonstrukciją.
Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos kariuomenės ir kario įvaizdžio konstravimo ypatybės Lietuvos politiniame diskurse. Jame mėginama atsakyti į klausimą, ar oficialiame diskurse konstruojama Lietuvos kariuomenės kaip NATO ginkluotųjų pajėgų sudėtinės dalies samprata bei perėjimas prie profesionalios kariuomenės nedisonuoja su Lietuvos vidaus politikai būdinga orientacija į tautinę valstybę? Straipsnyje kariuomenės ir kario įvaizdžio pokyčiai analizuojami platesniame istoriniame/kultūriniame kontekste, siejant juos su modernybės/pomodernybės normatyvinių nuostatų sąveika Lietuvos politiniame diskurse bei valstybės tarptautinio identiteto konstravimo ypatybėmis. Visuomeninės nuomonės kariuomenės transformacijos klausimais apžvalga patvirtina bendrą pagrindinių strateginių dokumentų analizės išvadą – dabartinė Lietuva yra pereinamajame laikotarpyje nuo modernios tautinės valstybės vertybinių nuostatų prie pomodernios visuomenės vertybinio modelio. Reformuojant Lietuvos kariuomenę, būtų tikslinga atsižvelgti į šią jos specifiką.