Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Šis straipsnis aptaria kai kuriuos nuogąstavimus, kurie tvyro Baltijos jūros rytiniame regione ir yra susiję su Vašingtono įsipareigojimu šio regiono šalių saugumui vadovaujant Barackui Obamai. Toks susirūpinimas, rodantis, kad Obamos Baltieji rūmai, matyt, buvo gana nedėmesingi, neturi jokio pagrindo. Pavyzdžiui, naujoji antibalistinė sistema, kurią JAV ketina dislokuoti Europoje, yra pranašesnė nei ta, kurią palaikė Busho administracija. Obamos kampanija siekiant atkurti santykius su Rusija pasitarnaus Europai. Ir dar, Obama jau pademonstravo, kad, siekdamas pagerinti JAV įvaizdį pasaulyje švelniomis priemonėmis, jis tuo pat metu ryžtingai rodo kietą kumštį Afganistane, kur Rusija yra paslaugi partnerė. Iš to išplaukia, kad Vidurio ir Rytų Europos šalys turėtų paremti JAV siekį atkurti santykius su Rusija, nors sėkmė nėra garantuota. Savo ruožtu Rusija privalo atsižvelgti į Baltijos jūros rytinio regiono šalių interesus, jei tikisi produktyvių santykių su Vakarais. Tuo pačiu Europos Sąjunga privalo plėtoti tokią energetinio saugumo programą, kuri tenkintų ir energiją gaminančių, ir ją vartojančių šalių reikmes. Kol kas to nėra. Tikėtina, kad tai įvyks Europos Sąjungai imantis priemonių, būtinų reaguojant į įvairius ekonominius ir politinius iššūkius, keliančius grėsmę Europos Projektui. Vidurio ir Rytų Europos valstybės gali pasikliauti JAV parama, bet tam, kad jokiai priešiškai užsienio jėgai nesuteiktų progos pakenkti savo saugumui, šios šalys privalo spręsti korupcijos problemas savo visuomenėse ir ieškoti sąlyčio taškų, spręsdamos nesutarimus su kaimynėmis.

Straipsnyje nagrinėjama per pastarąjį dešimtmetį išgarsėjusi „naujųjų karų“ koncepcija, kurios autorių teigimu, konvenciniai tarpvalstybiniai karai nebeturi perspektyvos, o organizuotos prievartos prigimtis iš principo pakito. Straipsnyje siekiama parodyti, kad šios koncepcijos pagrįstumas yra abejotinas, nes jai trūksta istorinės dimensijos, be to, ji paremta netikslia Carlo von Clausewitzo idėjų interpretacija ir nepatikrintomis teorinėmis prielaidomis. Straipsnyje analizei pasirenkamos populiariausių ir „naujųjų karų“ koncepcijos plėtojimui didžiausią įtaką padariusių teoretikų – Martino Van Creveldo, Mary Kaldor, Herfriedo Munklerio – idėjos, bei su jomis glaudžiai susiję Amalendu Misros, Ruperto Smitho, Thomo X. Hammeso teiginiai. Taip pat remiamasi atgimusiomis Clausewitzo studijomis (Hew Strachano, Antulio J. Echevarria‘os, Christopherio Bassfordo argumentais) bei savita Christopherio Cokerio karo „demistifikavimo“ samprata. Straipsnio pabaigoje siūloma „naujųjų karų“ diskursą įvertinti kaip Vakaruose kintančio požiūrio į karą ir jo socialinę funkciją atspindį.

Šiame straipsnyje pateikiama JAV galimybių priversti Šiaurės Korėją atsisakyti branduolinio ginklo kūrimo interpretacija, besiremianti JAV ir Šiaurės Korėjos konvencinio balanso analize. Kartu tai yra bandymas parodyti, kokį poveikį JAV karinė transformacija turi potencialių JAV oponenčių gynybos politikos sprendimams. Pirmoje (teorinėje) straipsnio dalyje pateikiamos teorinės interpretacijos prielaidos, taip pat JAV ir Šiaurės Korėjos konvencinio balanso vertinimo pagrindai. Antroje straipsnio dalyje išryškinami ligšiolinių nesėkmingų JAV ir tarptautinės bendruomenės bandymų priversti Šiaurės Korėją atsisakyti kurti branduolinį ginklą pagrindiniai momentai ir paaiškinamos nesėkmingos politikos priežastys. Trečioje dalyje analizuojamas JAV ir Šiaurės Korėjos konvencinis balansas, vertinant šių šalių konvencines pajėgas, ilgo nuotolio konvencinių smūgių programas, priešraketinės gynybos programas – įvertinus šį balansą konstatuojama, kad JAV siekis priversti Šiaurės Korėją atsisakyti kurti branduolinį ginklą pasmerktas nesėkmei.

Straipsnyje analizuojamos Lisabonos sutartimi inicijuotos institucinės bendros užsienio ir saugumo politikos reformos. Ypatingas dėmesys skiriamas naujoms institucijoms – Europos Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigybei ir Europos išorės veiksmų tarnybai. Atsižvelgiant į tai, kad šias institucijas jau spėta pakrikštyti „ES diplomatine tarnyba“, nacionalinės diplomatinės tarnybos funkcionavimas, kuris laikomas idealiu šių laikų tarptautinių santykių veikėjo užsienio politikos įgyvendinimo modeliu, yra imamas kaip analizės atspirties taškas. Siekiama išsiaiškinti, ar pagrindinio ES gyvavimo laikotarpio dokumento pakeitimas išties reiškia ES užsienio politikos institucionalizavimą, ką suponuotų termino „diplomatinė tarnyba“ vartojimas, ir ar teisiniai bei instituciniai pakeitimai užtikrins ES bendrosios ir saugumo politikos nuoseklumą ir darną. Straipsnyje išryškinama daug reformos prieštaravimų ir nepakankamai apgalvotų sprendimų. Kalbėti apie ES diplomatinės tarnybos gimimą sudėtinga, nes, nepaisant visų naujovių, ES užsienio politika iš esmės liko nacionalinė prerogatyva.

Lisabonos sutartis – reikšmingiausias XXI a. pirmojo dešimtmečio ES dokumentas. Be būtinų įtvirtinti procedūrinių ir institucinių Sąjungos funkcionavimo reikalavimų po didžiausios jos plėtros 2004 m. (priėmus 10 naujų valstybių) ir 2007 m. sąrašą papildžius dar dviem, Sutartis papildoma ir ilgą laiką diskusijų objektais buvusiomis bendros saugumo ir gynybos politikos naujovėmis. ES bendra užsienio ir saugumo politika tampa ES savarankiškos politikos teisinio subjektiškumo dalimi ir žymi ES gebėjimą veikti nepriklausomai nuo valstybių narių (BUSP sutartimi įtvirtinama daugiau nei tik valstybių narių interesų suma). Ši efektyvumą, ilgalaikiškumą ir veiksmingumą įtvirtinanti nuostata žymi galimybę ES tarptautinėje arenoje kalbėti „vienu balsu“ ir taip sustiprinti savo, kaip tarptautinio saugumo veikėjo, įvaizdį. Negana to, Lisabonos sutartyje pirmą kartą atskiru skyriumi pateikiama bendra saugumo ir gynybos politika (BSGP), apibrėžiama kaip sudedamoji operacinio pobūdžio BUSP dalis. Šalia šių pakeitimų Lisabonos sutartimi atsiranda ir kitų institucinių naujovių: Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas, Europos Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai, Išorės veiksmų tarnyba bei Europos gynybos agentūra. Tad pagrindinis straipsnio tikslas yra atsakyti į klausimą, ar ir kaip Sutartyje įtvirtintos naujovės veda link giluminių bendros saugumo ir gynybos politikos problemų sprendimo. Siekiant tą padaryti, analizuojama po Lisabonos sutarties pasikeitęs ES statusas, būtina įtvirtinti jos strateginė vizija, naujai apibrėžta institucinė struktūra. Dėmesys sutelkiamas į svarbiausias bendros saugumo ir gynybos politikos problemas: karinių pajėgumų trūkumą, finansavimo neefektyvumą bei į kontroversiškai vertinamas „naujoves“ – solidarumo bei bendros gynybos sąlygas.

Straipsnyje mėginama pažvelgti į Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politiką (USP) per europeizacijos koncepcijos prizmę. Siejant europeizaciją su lojalumu ES normoms bei europinės tapatybės konstravimu, nagrinėjama ES įtaka Baltijos valstybių USP, joms siekiant narystės ir tapus ES narėmis. Kelyje į ES Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikos europeizacija iš esmės vyko viena kryptimi – iš viršaus į apačią (iš centro į tautines valstybes); tai buvo veikiau pragmatinis, o ne vertybinis Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikos bei BUSP tikslų suartėjimas. Kita vertus, šiuo laikotarpiu išryškėjo ir nacionalinė europeizacijos projekcija - Europos Sąjungos reikalavimai panaudojami kaip apsauginis skydas, pateisinant nepopuliarius ir vidaus, ir užsienio politikos sprendimus. Baltijos valstybėms tapus ES narėmis, pragmatinė ES interpretacija išlieka, tačiau sustiprėja valstybių pastangos daryti poveikį ES bendrai užsienio ir saugumo politikai, perkeliant nacionalinius interesus į ES lygį. Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politikoje tarsi iškreiptame veidrodyje atsispindi ES BUSP nenuoseklumas, susijęs su ES kaip specifinio politinio objekto neapibrėžtumu. Tam tikra prasme Baltijos valstybių užsienio ir saugumo politika yra nuoseklesnė negu Europos Sąjungos. ES kaimynystės ir Rytų partnerystės politikoje jos pabrėžia ne pragmatinį, o normatyvinį aspektą, ragindamos rimtai traktuoti Europos vertybinius pagrindus.

Šiame straipsnyje apžvelgiamas Rusijos karinę politiką reglamentuojantis strateginis dokumentas – 2010 metų karinė doktrina ir jos praktinė realizacija. Nagrinėjamos doktrinos pagrindinės charakteristikos, ji lyginama su ankstesnėmis doktrinomis. Aiškinamasi, kaip doktrininės nuostatos dėl NATO pavojaus Rusijos nacionaliniam saugumui siejasi su realizuojamais saugumo ir užsienio politikos praktiniais veiksmais, kartu iškeliama šio dokumento kaip priemonės problema Rusijos diplomatinėje politikoje, kurios tikslas yra gerokai padidinti savo įtaką tarptautinėje sistemoje vykstantiems procesams. Aptariama, kaip doktrinoje konstruojamos naujosios karinės politikos pagrindinės kryptys – karinių pajėgų radikali transformacija ir jos pirmieji rezultatai. Pabrėžiama, kad vykdomas ginkluotųjų pajėgų optimizavimas ir modernizavimas stiprina Rusijos karinę galią, tačiau politinis režimas neorientuojamas į demokratines permainas. Tiek karinėje politikoje, tiek kituose nacionalinio saugumo reikaluose sprendimų priėmimo galia iš esmės didžiaja dalimi priklauso nuo vienašališko prezidento sprendimo. Tai, be jokios abejonės, suteikia rimtą pagrindą kalbėti apie padidėjusias grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Šiandienos ginkluotųjų pajėgų reforma, skirtingai nuo iki šiol vykusių ir reformomis vadinamų pajėgų mažinimų, numato visas pajėgas pakeisti iš esmės. Jai rengtasi ilgai. Nors oficialiai ji pradėta 2008 m. pabaigoje, tačiau pirmosios idėjos sklandė jau nuo 2005 metų, kad Rusijos kariuomenė turėsianti būti efektyvi, panaudotina taikos ir karo metu ir tokia, kad šalis galėtų ją išlaikyti. Ši reforma užtruks ne vienerius metus, todėl yra vykdoma etapais. Nors ją pabaigti numatyta 2020 m. tačiau jau šiandien pasiektas taškas, kai grįžti į priešreforminę būklę nebeįmanoma. Rusijos politinei vadovybei demonstruojant tvirtą valią ją užbaigti, jau 2012–2015 m. bus atlikti beveik visi struktūriniai pajėgų pertvarkymai, o likusieji metai bus skirti perginklavimui. Sėkmingai ją įvykdžius, Rusijos ginkluotosios pajėgos gali tapti vienomis iš geriausių pasaulio pajėgų. Šioje studijoje aptarsime reformos tikslus, jos etapų ypatumus, spėjamą rezultatą bei būdus, kuriuos Rusijos politinė vadovybė ketina panaudoti šiam rezultatui pasiekti.

Taikant sisteminio, valstybinio ir tam tikru laipsniu individualaus lygmenų užsienio politikos analizės priemonių kompleksą, šiame straipsnyje bandoma atsekti Baltarusijos užsienio politikos strategijos kaitos 21 amžiuje trajektoriją bei keletą jos lūžio momentų. Ypatingas dėmesys skiriamas klausimui, kaip prezidento Aleksandro Lukašenkos griežtos priemonės, kurių neseniai jis ėmėsi prieš vidaus opoziciją, paveikė jau ilgiau nei dešimtmetį veikiantį geopolitinio balanso tarp Rusijos ir Vakarų mechanizmą.

Straipsnyje akcentuojama, kad aukštasis mokslas1 tampa nacionalinio saugumo veiksniu sukurdamas sąlygas visuomenės ir valstybės plėtrai; labiausiai išplėtojusios aukštąjį mokslą šalys klesti ir yra saugios. Atskirai pabrėžiamas viduriniosios klasės – svarbiausio nacionalinio saugumo agento – ryšys su aukštuoju mokslu ir pastarojo viešosios gėrybės statusas. Pagrindinė problema yra tai, kad būtent aukštojo mokslo plėtojimo disproporcijos lemia didėjantį atotrūkį tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Atsilikimas yra nacionalinio saugumo praradimo faktas. Kritiškai vertinama nuosekliai neparengta aukštojo mokslo reforma, kuri iš projektuotos strateginio proveržio priemonės tapo išsikapanojimo procesu. Tokios situacijos priežastys susijusios ne tik su nedidelės ir nestiprios valstybės nacionalinių interesų neapibrėžtumo aplinkoje besiformuojančia europine mokslo ir studijų erdve, taip pat globalizacijos sukeliamu netikrumu, bet ir su atitinkamų kompetencijų stoka, ekspertų nuomonės ignoravimu, taip pat trumpalaikiais partiniais interesais. Apibendrinant teigiama, kad prieštaringi ir neadekvatūs nacionalinio saugumo reikmėms politiniai sprendimai mokslo ir studijų srityje ne tik yra žalingi pačiam aukštajam mokslui, bet ir tampa visuomenės bei valstybės atsilikimo ir nesaugumo priežastimi. Kaip alternatyva radikalioms ir todėl nerezultatyvioms reformoms siūloma nuoseklių laipsniškų reformų strategija.