Lietuvos metinė strateginė apžvalga

Straipsnio autoriai, remdamiesi dinaminiu geopolitinės analizės modeliu, nagrinėja svarbiausių geopolitinių veikėjų politiką 2001-2003 metais globaliu, regioniniu ir lokaliu (Rytų Pabaltijyje) lygmenimis. Straipsnyje konstatuojama, kad po 2001 m. rugsėjo 11 d. daugiausia geostrategiškai laimėjo JAV ir Izraelis, o kai kuriose srityse ir Rusija.

Informacinė revoliucija keičia tarptautinę sistemą ir saugumo aplinką, kurioje mes gyvename. Valstybė praranda galios monopolį globalioje informacinėje erdvėje. Tačiau tos pačios technologijos tampa ir naujo tipo karinių konfliktų įrankiais. Griūna Vakarų civilizacijos suvokimas apie karinį konfliktą: anksčiau remtasi Carl von Clausewitz modeliu, kai vadovai iškelia politinius tikslus ir kontroliuoja karius, kariai tiesiogiai kariauja ir yra teisėti smurto taikiniai, civiliai nedalyvauja konflikte, bet remia savo vadovus per mokesčių sistemą bei palaiko jų iškeltus politinius tikslus. Informacijos amžiaus konfliktas - tai tam tikra prasme ikivestfalinis konfliktas, kai nusikaltimai prieš civilius ir valstybės vidaus tvarką buvo norma.

Nuo pat Maastrichto sutarties stagnavusią ir Balkanuose nesėkmę patyrusią ES bendrąją užsienio ir saugumo politiką (BUSP) vėl išjudino kontraversiškas karas Irake. BUSP kūrimas įgyja vis didesnį pagreitį: ES netrukus gali turėti jau ne tik bendrąją rinką, bendras institucijas ir vieną valiutą, bet ir bendrą konstituciją, užsienio reikalų ministrą ir net bendrą kariuomenę. Ypač entuziastingai už vieningesnę ir stipresnę BUSP pasisako didžiųjų ES valstybių lyderiai, siekiantys didesnės autonomijos nuo JAV sprendimų tarptautinio saugumo srityje. Šio straipsnio autoriai teigia, jog aiškiai artikuliuota ir globaliai projektuojama ES užsienio ir saugumo politika nebus įmanoma tol, kol neatsiras bendrų visaeuropinių interesų, paremtų bendru vienos ir vieningos Europos identitetu ir įgyvendinamų bendrų viršnacionalinių institucijų. BUSP įtaka Lietuvos užsienio ir saugumo politikai priklausys nuo Europos integracijos šioje srityje spartos ir nuo europinio identiteto stiprumo tarp Lietuvos politinio elito ir pačioje visuomenėje. Kiek ši įtaka bus teigiama, priklausys nuo to, kokiu keliu pasuks pati Europa - savarankiškos gynybinės struktūros, kaip alternatyvos NATO, kūrimo ar glaudžios strateginės partnerystės su JAV ir NATO plėtojimo keliu. Bet kokiu atveju jau dabar aišku, jog Lietuvai reikės nuolat ieškoti subtilaus balanso tarp įsipareigojimų NATO, iš narystės ES kylančio poveikio ir glaudžios partnerystės su JAV. Šiame procese Lietuvai labiausiai reikės ne tik įspūdingo ekonomikos augimo tempo ar modernių karinių pajėgumų, bet ypač diplomatinių sugebėjimų lanksčiai manevruoti tarp transatlantinių santykių rifų ginant nacionalinius Lietuvos interesus.

Pasibaigus Šaltajam karui, reaguodamos į pokyčius tarptautinėje aplinkoje, siekdamos efektyviai atsakyti į naujus saugumo aplinkos iššūkius ir užsitikrinti savo raison d’etre keitėsi ir saugumo institucijos. NATO buvo pradėtos atitinkamos karinių vadovavimo struktūrų bei saugumo užtikrinimo instrumentų reformos. Pradėtos kurti mobilios ir lankstesnės karinės pajėgos, kurias galima būtų panaudoti regioniniuose konfliktuose. ES taip pat išplėtė funkcijas į savo struktūras įtraukdama karinį matmenį bei pradėdama kurti Europos greito reagavimo pajėgas (EGRP).

Šiame straipsnyje aptariama keletas su glaudesniu bendradarbiavimu ir jo potencialiu poveikiu naujoms narėms (pirmiausia Lietuvai) susijusių klausimų. Pirmiausia aptariama glaudesnio bendradarbiavimo sampratos raida, parodant, jog siekis suderinti skirtingų preferencijų ir galimybių valstybių norą integruotis yra būdingas visai pokario Europos istorijai. Pristatomi pagrindiniai glaudesnio bendradarbiavimo formalizavimo ES sutartyje motyvai ir aplinkybės, susiklosčiusios per pastarąjį dešimtmetį. Po to aptariamos konkrečios glaudesnio bendradarbiavimo nuostatos, įtvirtintos ES sutartyje. Skirtingi motyvai bei lūkesčiai, susiję su glaudesniu bendradarbiavimu ES viduje bei dėmesys jam diskusijose dėl Europos ateities, suteikia pagrindo teigti, jog formalių (ir neformalių) glaudesnio bendradarbiavimo iniciatyvų plėtra ir įgyvendinimas yra vienas iš svarbiausių klausimų, nuo kurio priklausys ir tolesnė ES raida po jos plėtros, ir narystės Sąjungoje teikiama nauda Lietuvai ir kitoms narėms. Tai susiję ir su galimomis tarpvyriausybinėmis koalicijomis ES po plėtros, kurios detaliai analizuojamos straipsnyje, bei su jų tikėtinu stabilumu. Galiausiai įvertinamos glaudesnio bendradarbiavimo perspektyvos ES po jos plėtros ir su tuo susiję iššūkiai Lietuvai.

Straipsnyje aptariama Rusijos europinė politika po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių ir dvigubos plėtros - NATO ir Europos Sąjungos - kontekste. Nors Vladimir Putin valdymo metais įvyko tam tikri reikšmingi pokyčiai Rusijos užsienio politikoje, ji ir toliau pasižymi nenuoseklumu ir neapibrėžtumu. Prieštaravimai kyla pačioje Rusijos euroatlantinės bendruomenės vizijoje Jungtinių Amerikos Valstijų kaip supervalstybės ir Europos kaip augančios galios atžvilgiu. Be to, tikėtina, kad Putin politikos strategija yra aiški: siekti kuo glaudesnio ryšio su euroatlantine bendruomene. Europos Sąjunga yra vienas šios vienijimosi strategijos elementas. Straipsnyje analizuojama Rusijos dialogas su Europos Sąjunga, įskaitant ir jų bendradarbiavimą saugumo srityje, nurodomos esamos kliūtys bei pateikiamos tolesnės Rusijos vienijimosi su euroatlantine bendruomene perspektyvos.

Straipsnyje, atkreipiant dėmesį į tam tikrą metodologinę stagnaciją kaliningradistikos fronte, yra grindžiama hipotezė, kad Maskva (Kremlius, metropolija, federalinis centras), siekdama išsaugoti suverenitetą srityje bei užtikrinti ryšio su ja nepertraukiamumą, pavertę šią eksklavinę provinciją geopolitiniu įkaitu - cesijos procese karo grobio pagrindu atitekusia teritorija, kurią siekiama ne tik išlaikyti (vidinis aspektas), bet ir priversti kitas valstybes arba tarptautines institucijas susilaikyti nuo bet kokio akto, kaip tiesioginės arba netiesioginės įkaito išlaisvinimo sąlygos, įvykdymo (išorinis aspektas).

Lietuva yra viena iš nedaugelio valstybių pasaulyje, kurios saugumo ir gynybos strategijoje šalia karinės gynybos svarbus vaidmuo skiriamas pilietiniam pasipriešinimui (pilietinei gynybai). Straipsnyje nagrinėjamos istorinės aplinkybės bei teorinės prielaidos, lėmusios Lietuvos politinio elito dėmesį šiai netradicinei gynybos formai. Pirmiausiai trumpai apžvelgiama pilietinės gynybos teorijos raida bei nagrinėjamos kai kurių jos elementų taikymo ypatybės Lietuvos išsivadavimo judėjime (1990-1991 m.). Po to analizuojama pilietinio pasipriešinimo bei pilietinės gynybos samprata Lietuvos saugumo ir gynybos politiką reglamentuojančiuose dokumentuose. Galiausiai, vertinant pilietinio pasipriešinimo vietą ir perspektyvas šiuolaikinėje Lietuvos saugumo sistemoje, daroma išvada, kad euroatlantinės integracijos ir globalizacijos sąlygomis visuotinis pilietinis pasipriešinimas, siejamas su pilietinių laisvių išsaugojimu, nepraranda aktualumo, išlikdamas universaliu atsaku į bet kokias grėsmes.

Straipsnis skirtas Lietuvos gyventojų požiūrio į bankus analizei, vertinant šį požiūrį kaip sudėtinę ekonominio saugumo koncepcijos dalį. Atskirais bankininkystės raidos faktais pagrindžiamas teiginys, kad ankstesnės jos politikos ydos ir įgyvendinimo klaidos ligi šiol lemia menką gyventojų pasitikėjimo Lietuvos bankine sistema rodiklį. Remdamasi ankstesne darbo patirtimi Vilniaus banko rinkos tyrimų ir marketingo struktūriniuose padaliniuose, autorė detaliau komentuoja vieno šalies komercinio banko sprendimus bankininkystės raidos fone. Remiantis atskirų autorių publikacijomis, teisine ir statistine informacija, straipsnyje siekiama parodyti individualaus lygmens požiūrio į šalies finansų institucijos vietą bendroje nacionalinio saugumo sampratoje.

Šiame straipsnyje nagrinėjama Lietuvos energetinės (ne)priklausomybės būklė ir galimos jos pasekmės šalies nacionaliniam saugumui. Iš sovietinio valdymo laikotarpio Lietuva paveldėjo tokią energetikos infrastruktūrą, kuri ir šiuo metu kai kuriuose energetikos sektoriuose lemia visišką priklausomybę nuo energetinių žaliavų importo iš Rusijos. Straipsnyje įrodinėjama, kad Rusija neapsiriboja tokia (struktūrine) įtaka ir stengiasi užsitikrinti dar stipresnes pozicijas Lietuvos energetikos sektoriuje, veikdama išvien su stambiausiomis savo šalies energetikos sektoriaus įmonėmis, per įmones tarpininkes ir/ar kt. būdais. Ekonominių svertų panaudojimas politiniais tikslais yra ypač stipri nuostata dabartinėje Rusijos užsienio politikoje, taip pat ir tarpvalstybinių santykių praktikos dalis. Atsižvelgiant į tai, Rusijos įtakos plėtimas Lietuvos energetikos sektoriuje skatina neigiamai vertinti šalies energetinės nepriklausomybės bei saugumo perspektyvas.