Lietuvos metinė strateginė apžvalga

2011 m. sausį arabų šalyse kilusi sukilimų (neginkluotų ir ginkluotų) banga yra fenomenalus reiškinys. Ne veltui jam tarptautinėje informacinėje erdvėje skiriama ypač daug dėmesio. Iš tiesų panašaus masto politinių ir socialinių sukrėtimų arabų pasaulyje pastaraisiais dešimtmečiais nėra buvę. Neatsitiktinai daugelis Vakarų valstybių, kurių saugumo interesai buvo glaudžiai susiję su sukilimų apimtomis arabų šalimis, jiems prasidėjus jautėsi sutrikusios. Sumišę buvo įvairūs arabų šalimis besidomintys Vakarų saugumo ekspertai. Dar prieš kelis mėnesius iki sukilimų pradžios beveik niekas iš jų neprognozavo, kad artimiausiu metu arabų šalių laukia ypač dideli politiniai ir socialiniai sukrėtimai, didžiuliai saugumo situacijos tam tikrose arabų šalyse ir atitinkamuose regionuose pokyčiai. Netikėtai arabų sukilimų užklupti Vakarų saugumo ekspertai suskubo aiškintis, kokios tų sukilimų priežastys? Kokie veikėjai ir kokios jėgos už jų stovi? Iškeltas svarbus klausimas – koks gali būti šių arabų sukilimų poveikis Vakarų interesams? Ar sukilimų apimtose šalyse keičiasi tik valdantys asmenys? Ar vyksta gilesni sisteminiai (revoliuciniai) pokyčiai, turėsiantys ilgalaikį strateginį poveikį Vakarams? Kol kas vienareikšmių atsakymų į šiuos klausimus nėra, nors tam tikras įžvalgas jau galima daryti. Straipsnyje yra analizuojami arabų sukilimai, jų priežastys, galimas poveikis Vakarų ir Lietuvos saugumo interesams. Keliamas klausimas – kaip arabų sukilimai veikia ir gali paveikti Lietuvos nacionalinio saugumo interesus? Kiek įvykiai Tunise, Egipte, Libijoje, Sirijoje, Bahreine ir kitose arabų šalyse svarbūs Lietuvai? Ar iš tiesų galime ignoruoti tai, kas vyksta toli nuo Lietuvos sienų esančiuose regionuose?

Straipsnyje, pasitelkiant kooperacinio saugumo sistemos teorinį modelį, analizuojamos ir lyginamos 1999 m. ir 2010 m. NATO strateginės koncepcijos, tokiu būdu įvertinant svarbiausius Aljanso transformacijos pokyčius per pastarąjį dešimtmetį. Straipsnyje konstatuojama, kad nauja strateginė koncepcija yra labiau „evoliucinis“ nei „revoliucinis“ dokumentas, pamatiniai Aljanso elementai ir funkcijos išliko nepakitę. Nauju dokumentu įtvirtinamas NATO, kaip daugiafunkcės saugumo struktūros, modelis, kuriuo kolektyvinio saugumo ir kolektyvinės gynybos dimensijos yra derinamos su aktyvia stabilumo projekcijos į išorę politika (operacijos ir partnerystė). Esminis 1999 m. ir 2010 m. dokumentų skirtumas yra naujos strateginės koncepcijos daugiafunkciškumas ir aukštas ambicijų lygis (civilinių pajėgumų, priešraketinės gynybos, ginklų kontrolės, NATO-ES santykių ir kitose srityse), kuris neišvengiamai kelia sudėtingų įgyvendinimo iššūkių. Nauja koncepcija modernizavo NATO ir suteikė galimybę šalims pademonstruoti solidarumą dėl Aljanso uždavinių. Tačiau realus ambicingų nuostatų įgyvendinimas priklauso nuo gebėjimo spręsti įsisenėjusias Aljanso problemas, o tam reikės palankių tarptautinių aplinkybių, didelių išteklių ir tvirtos šalių politinės valios.

Straipsnio tikslas – aptarti ir įvertinti Lietuvos pirmininkavimo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) reikšmę, išsikeltus bei pasiektus tikslus ir politinius pirmininkavimo rezultatus Lietuvos nacionaliniams interesams, užsienio bei saugumo politikai. Straipsnyje keliami klausimai, kokiais motyvais vadovaudamosi valstybės siekia pirmininkauti ESBO, kaip formuluoja savo pirmininkavimo darbotvarkes ir kokius tenka prisiimti įpareigojimus ESBO pirmininkaujančioms šalims. Teigiama, kad Lietuvos pirmininkavimo ESBO motyvacija evoliucionavo nuo ryškių nacionalinių interesų gynimo pastangų (politinių tikslų) iki formalių ESBO funkcijų užtikrinimo įsipareigojimų (funkciniai/technokratiniai tikslai). Tyrime konstatuojama, kad nepaisant didelio aktyvumo ir diplomatinių pastangų, galutinis Lietuvos pirmininkavimo rezultatas buvo kiek nuviliantis – tik dalis prioritetiniais uždaviniais laikytų pasiūlymų galiausiai buvo priimti ESBO Ministrų Taryboje.

Viena iš svarbiausių Lisabonos sutartyje numatytų pertvarkų – tai valstybių narių pirmininkavimo Bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) srityje reorganizacija, didžiąją su pirmininkavimu susijusių funkcijų dalį atiduodant naujai įsteigtoms institucijoms: Europos Sąjungos (ES) vyriausiajam įgaliotiniui (ESVĮ) ir Išorės veiksmų tarnybai (IVT). Šis funkcijų perskirstymas lemia tai, kad valstybių narių pirmininkavimo vaidmenys BUSP ir BSGP srityse iš esmės keičiasi. Lietuvai rengiantis pirmininkauti ES Tarybai 2013 m. kyla klausimas, kokias funkcijas ji išlaikys kaip pirmininkaujančioji valstybė šiose srityse. Straipsnyje siekiama apibrėžti BUSP sudedamosios dalies Bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) institucinę pirmininkavimo aplinką ir pagrindinius pirmininkavimo vaidmenis po Lisabonos sutarties įsigaliojimo bei numatyti galimus sėkmingo pirmininkavimo veiksnius. Straipsnis remiasi tyrimu, atliktu 2011 m. pavasarį Ministro Pirmininko tarnybos užsakymu. Šio tyrimo metu buvo atlikti interviu su 2 ES institucijų atstovais bei su BSGP srityje dirbančiais ekspertais iš Lietuvos, Lenkijos, Belgijos, Vengrijos ir Airijos.

Siekiant įvertinti atominės elektrinės pastatymo Lietuvoje perspektyvas ir galimą naudą, straipsnyje analizuojami branduolinės energijos plėtrą Europoje ir visame pasaulyje lemiantys veiksniai. Atkreipiamas dėmesys į griežtėjantį atominės energetikos plėtros reglamentavimą, galintį turėti įtakos ir aštrėjančiai konkurencinei kovai tarp Lietuvoje bei Rusijoje ir Baltarusijoje statomų elektrinių. Straipsnio pabaigoje daroma išvada, jog nepaisant didelių atominių elektrinių statybos sąnaudų, neišspręstų panaudoto branduolinio kuro laidojimo problemų, sparčios atsinaujinančių išteklių plėtros ir kitų veiksnių, branduolinė energetika išlaikys savo vaidmenį regiono valstybių energijos balansuose. Lietuvos branduolinės elektrinės pastatymo galimybės straipsnyje taip pat vertinamos palankiai.

Per pastaruosius dvidešimt metų nepriklausomoms Baltijos – Juodosios jūros valstybėms didžiausios grėsmės nacionaliniam saugumui kilo energetinio saugumo sektoriuje, daugiausia dėl išorinių (sisteminių) ir vidaus politikos veiksnių. Straipsnis nagrinėja trijų posovietinių Baltijos – Juodosios jūros regiono valstybių: Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos energetinio saugumo problemas naftos ir gamtinių dujų sektoriuose. Šių trijų valstybių vidaus, užsienio ir saugumo politikos yra labai skirtingos, kaip ir jų energetiniai poreikiai. Trijų skirtingų atvejų studija leidžia identifikuoti grėsmių energetiniam saugumui šaltinius, įvertinti energetinio nesaugumo poveikį vidaus ir užsienio politikai, nustatyti, kokį poveikį valstybių užsienio ir vidaus politikos pozicijos turi su energetiniu saugumu susijusių problemų sprendimui.

Azerbaidžanas, stipriausia Pietų Kaukazo valstybė, tuo pat metu yra ir viena pažeidžiamiausių regione. Viena vertus, šalis jau daugiau nei du dešimtmečius susiduria su teritorinio vientisumo problema dėl „įšaldyto“ konflikto su Armėnija dėl Kalnų Karabacho regiono. Kita vertus, pastaruoju metu Azerbaidžanas tampa svarbia grandimi Europos energetikos politikoje. Jei Azerbaidžanas pradėtų karą dėl Kalnų Karabacho, pastarąjį dešimtmetį vykdyta ambicinga energetikos politika siekiant tapti reikšmingu naftos ir dujų tiekimo iš Rytų į Vakarus centru, būtų pasmerkta nesėkmei. Visgi tuo pat metu nesureguliuotas dalies šalies teritorijos kontrolės klausimas yra didžiausia kliūtis darniam šalies vystymuisi ir tarptautiniam bendradarbiavimui. Taigi šiuo metu Azerbaidžanas susiduria su dilema – imtis „griežtojo“ saugumo priemonių ir atkurti teritorinį vientisumą, apie ką nuolat užsimena aukščiausi šalies politikai, ar visas pastangas skirti į Europą orientuotos energetikos politikos plėtrai, teigiamai veikiančiai tarptautinį šalies prestižą. Dar daugiau, kyla klausimas, ar egzistuoja „vidurio kelias“, leidžiantis Azerbaidžanui pasiekti abu aukščiau įvardytus tikslus. Straipsnyje, remiantis struktūrinės ir santykinės galios koncepcijomis, nagrinėjami Azerbaidžano saugumo balanso veiksniai ir pateikiami siūlymai dėl šalies saugumo padėties stabilizavimo.

Pagrindinis šio straipsnio tikslas – parodyti politinės komunikacijos ypatumus nedemokratinio režimo aplinkoje (Baltarusijoje). Pirma, išdėstoma trečiojo sektoriaus organizacijų tipologija pagal jų lojalumą valstybei ir veiksmų autonomiškumą. Po to aptariamos trečiojo sektoriaus organizacijos, veikiančios Baltarusijos socialinės politikos srityje. Analizuojant 2010 m. rugsėjo – gruodžio mėn. Lukašenkos ir kitų kandidatų viešus pasisakymus bei viešuosius veiksmus, susijusius su socialiniais klausimais, taikyti kokybinės diskurso analizės metodai. Tyrimas rodo, kad Baltarusijoje valstybė veiksmingai riboja trečiojo sektoriaus organizacijų raiškos ir veiklos galimybes bei riboja jų dalyvavimą politinėje komunikacijoje. Rinkimų kampanijoje iš esmės trūko tvirtesnių alternatyvių socialinės politikos pasiūlymų. Valstybė (provyriausybinės trečiojo sektoriaus organizacijos, valstybės valdoma žiniasklaida, vyriausybės pareigūnai ir valstybinės institucijos, pavyzdžiui, KGB, karinės pajėgos) atliko pagrindinį vaidmenį mobilizuojant ir palaikant ryšius su visuomene tuometinio prezidento vardu, tokiu būdu atnešdami naują teroro bangą, kuri sekė po Lukašenkos pergalės 2010 m. gruodžio 19 d.

Studijoje siekiama įvertinti galimo bevizio režimo tarp Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos poveikį Lietuvos vidaus, užsienio reikalų, muitinės bei pasienio kontrolės sistemoms. Tyrime bus siekiama išanalizuoti tokio režimo poveikį legalios ir nelegalios migracijos mastams, nusikalstamumo lygiui, valstybės sienos apsaugos sistemai, policijos veiklos organizavimui, Lietuvos nelegalios migracijos valdymo sistemai, finansinę naštą Lietuvos prieglobsčio sistemai bei apskaičiuoti bendras ir būsimas finansines sąnaudas. Analizėje naudojami empiriniai duomenys susideda iš interviu su vidaus ir užsienio reikalų ministerijų bei su jomis susijusių institucijų (Policijos departamento prie VRM, Migracijos departamento prie VRM, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos, Pasienio kontrolės punktų direkcijos prie Susisiekimo ministerijos) pareigūnais, statistinių duomenų bei anksčiau atliktų tyrimų apie bevizį režimą. Studiją sudaro šios penkios dalys: politinio konteksto beviziam režimui įvesti įvertinimas, jo poveikio aukščiau minėtoms valstybės institucijoms analizė, bendros finansinės naštos dėl galimo bevizio režimo apskaičiavimas, išvados bei rekomendacijos. Tyrimo tikslas ir uždaviniai apima specifinius veiksnius bei jų poveikį, tačiau neatmetama, kad kompleksiškoje socialinėje realybėje gali pasireikšti ir kitų veiksnių, neįtrauktų į studiją, poveikis, kuris čia nėra aptariamas dėl tyrimo apimties ribotumo. Studijos išvados ir pasiūlymai iš dalies orientuojami į ateities perspektyvas, o tai metodologiškai apsunkina tikslius sąnaudų vertinimus. Be to, tyrime nėra apskaičiuojama galima bevizio režimo nauda. Išvadose buvo nustatyti neigiamos įtakos aspektai dėl ES – Rusijos bevizio režimo įvedimo: jis panaikintų specialiosios Kaliningrado tranzito schemos poreikį ir šios schemos finansavimą, tikėtina, didėtų bendras nusikalstamumas, suaktyvėtų organizuoto nusikalstamumo grupuočių veikla bei plėstųsi terorizmo ir prekybos žmonėmis grėsmės. Sąnaudos, susiję su nuostoliais dėl sumažėjusio ES finansavimo, negautos lėšos bei išaugę institucijų stiprinimo poreikiai sudarytų 16–17 milijonų litų metinių išlaidų, neskaičiuojant papildomų sąnaudų ir ateities projektų, kurių suma gali siekti nuo 40 iki 85 milijonų litų.

Straipsnyje analizuojami politinių partijų veiklos ir vidinio saugumo dermės stokos Lietuvoje aspektai. Lietuvos partijų veikla tyrinėjama vadovaujantis nuostata, kad partijų valdžios geismas yra didesnis, nei jų pasirengimas organizuoti efektyvų politinį valdymą. Kovai dėl valdžios tapus savitiksliu, partijos neskiria reikiamo dėmesio savo politinio valdymo rezultatų numatymui, žada dideles ir greitas permainas, pradeda neparengtas reformas. Neadekvatūs politinės valdžios siekiai būdingi neatsakingoms partijoms. Visuomenė pradeda nesuprasti partijų atsakomybės standartų, o netesėti partijų pažadai asocijuojasi su melu. Straipsnyje pažymima, kad be efektyvaus politinio valdymo negalimas vidinis saugumas. Vidiniam saugumui grėsmę kelia valdančiųjų partijų vykdomos politikos nelaukti rezultatai, kurių padariniai kelia socialines įtampas. Drauge kyla visuomenės nepasitenkinimas veikiančia demokratija. Partijų ir jų elito primesto politinio režimo delegitimacija Lietuvos demokratizacijai nesuteikia vidinio patikimumo. Lietuva išlieka silpna ir iš vidaus nesaugia demokratija.